Kelios pastabos apie lietuvių tautos istorinį kelią modernizacijos (desakralizacijos) šviesoje

Galbūt paradoksalu, tačiau retrospektyviai žvelgdami į Lietuvos istoriją galima kalbėti apie jau beveik 700 m. trunkančią Lietuvos modernizaciją, turinčią desakralizacinę ir demitologizacinę reikšmę. 1387 m. lietuvių tauta pasikrikštijo ir buvo įjungta į katalikiškąją Europos civilizaciją. Į Lietuvą atėjusi ortodoksali tradicinė katalikybė buvo paremta griežta antgamtinio ir  gamtos pasaulio perskyra, iššaukiančia ir kitas griežtas cezūras: Dievo ir kūrinijos, dvasios ir materijos, sielos ir kūno. Taigi į Lietuvą atėjo griežtai dualistinė religija, reiškianti išimtinai stiprias pretenzijas į absoliutumą: į savo unikalumą ir išskirtinę reikšmę žmogaus išganymui. Būtent tas išskirtinumas sąlygojo ir minėtų binarinių opozicijų dualumo įveikimą, tačiau griežtai monopolistiniu būdu: Jėzus Kristus, būdamas vienu metu Dievas ir žmogus, jungia Dievą ir kūriniją bei dvasią ir materiją savyje, o čia Žemėje jį atstovauja Bažnyčia – išganymas galimas tik per Bažnyčią („Extra ecclesiam nulla salus“). Nenuostabu tad, kad tradiciniame katalikiškame pasaulėvaizdyje šventumas (sakralumas) griežtai atskirtas nuo profaniškumo. Sakralumas sukoncentruotas bažnyčių erdvėse: tabernakuliuose, altoriuose, relikvijose ir pan. Grubiai kalbant, visa kita desakralizuojama: profaniška tampa visa žmogaus gyvenama erdvė ir ypač gamta. Gamta atiduodama žmogaus poreikių tenkinimui (Pradžios knyga  juk ir sako – visa jums atiduodama, kas želia ir vaikšto). Žmogaus gyvenama erdvė (gyvenvietės, pastatai, daiktai) bei žmonių veiksmai sakralumo įgauna tiek, kiek jie pašventinami kunigo. Tačiau ir tai esmės negali jų ištraukti iš profaniškumo sferos. Taip pat ir pats žmogus sakraliu tampa tik dėka sakramentinių  veiksmų ir sakramentalijų. Tačiau nuodėmė ir vėl žmogų meta į profaniškumo bedugnę. O kadangi griežtai rigoristinėje viduramžiškoje  mąstysenoje nuodėmė  tyko žmogaus kiekviename žingsnyje, tai realiai žmogus didžiąją savo gyvenimo dalį išlieka profaniškojo pasaulio dalimi. Gal tik kaip spingsulė tamsiame žmogaus nuodėmės kūne spindi vos įžvelgiama žmogaus siela. Tokia ortodoksalios katalikybės sąlygota desakralizacija ir demitologizacija buvo labai stiprus impulsas civilizacijos plėtojimuisi. Prisiminkim tik kokį vaidmenį vienuolijos suvaidino Vakarų Europoje įsisavinant nedirbamas žemes, plėtojant žemės ūkį ir netgi pramonę. Juk jeigu visa tai, kas mus supa, nėra sakralu, nėra dieviška, tuomet su visu tai galima daryti tai, kas norima. Tiesa, pirmiausia reikėjo įveikti rigoristinės mąstysenos sąlygotą nusigręžimą nuo pasaulio, „nuodėmės baimę“. Kitaip sakant, reikėjo kompromiso žmogaus prigimtimi, kuri negalėjo susitaikyti su sakralumo monopolizacija ir realaus žmogus gyvenimo nuvertinimu. Žmogui juk brangu daug kas jo gyvenime, o ne tik nedaugelis ritualinių, bažnyčioje atliekamų, veiksmų. Kompromisas pasireiškė tuo, kad iš esmės atsisakyta pretenzijų pajungti visą žmogų, pasitenkinant išoriniu, juridiniu paklusnumu Bažnyčiai pareiškimu. Reformacija, konfesinis Europos pasidalijimas, nacionalinių valstybių formavimas, Apšvieta, galiausiai Didžioji Prancūzijos revoliucija, sugriovusi senąjį režimą („ancient regime“) – visa tai tik ortodoksalios katalikybės pradėtos pasaulio desakralizacijos (ir demitologizacijos) proceso tąsa. Tiesiog dalyje visuomenės pirmiausia buvo atsisakyta tarpininkų tarp sakralios ir profaniškos erdvės – Bažnyčios, o vėliau marksizmo ir ateizmo atveju paneigta ir pati sakralumo idėjos pretenzija į realumą. XIX – XX a. – desakralizuotos visuomenės  ir režimų klestėjimo laikotarpis. Desakralizacijos tendenciją atstovavo ir liberalūs, ir komunistiniai režimai. Šiuo požiūriu skirtumai tarp jų nėra esminiai. Bet kuriuo atveju jų pobūdį apsprendė progreso, racionalumo, materialumo, diskretiško mąstyme tendencijos. Tokio mąstymo pasekmė – milžiniškas mokslinis, techninis progresas, labai išaugęs materialinis gerbūvis, tačiau taip pat ir senkantys kuro ir kitokių resursų ištekliai, Žemės ekologinės pusiausvyros pažeidimas, milžiniškas aplinkos užterštumas, globalinio susinaikinimo grėsmė. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos akivaizdu, kad desakralizacija buvo neišvengiamas žmonijos vystymosi etapas. Žmonija turėjo įveikti mitologinio mąstymo etapą, kurį galima palyginti su vaikyste.  Reikėjo įžengti į suaugusio žmogaus gyvenimą – kovos ir analizės laikotarpį.  Tačiau ir šis žmonijos raidos etapas eina į pabaigą. Sugrįžta – jau nauju lygmeniu – holistinio mąstymo ir veikimo bei sintezės laikai. Nauju vien todėl, kad labai išsiplėtė – iki kosminių mastų - žmonijos akiratis. Taip pat ir krikščionybė atsivėrė savo mistinėms ištakoms, įveikdama pažodinį, tiesiogiai suprastą  dualizmą. Vis dėl to krikščionybėje dualizmas visada išliks, tačiau suprastas absoliučiai, pasiekus natūralias mąstymo ribas. Absoliutas kaip ultima reality gali būti suprastas ir kaip personalus Būties centras, ir kaip beasmenė Būtis, tačiau krikščioniui jis visada asmeninis, todėl santykyje su nedieviška sąmone jis visada Kitas. Iš čia ir pamatinis personalinis krikščioniškos Būties sampratos dualizmas.

Desakralizuojanti modernizacija buvo neišvengiamas, būtinas žmonijos raidos etapas. Negalėjo jo išvengti ir lietuvių tauta. Tik vienos tautos sugebėjo prie jo prisitaikyti, panaudodamos jo privalumus savo labui, o kitos modernizacijos įtakoje gerokai sunyko. Aišku, kad lietuvių tautai, kurios mentalitetas  buvo apspręstas atvirumo sakralumui nuostata, desakralizacija turėjo būti pakankamai skaudi. Lietuvių tautos prisitaikymas prie naujos, krikščioniškos sakralumo sampratos užtruko ilgus šimtmečius. Per tą laiką įvyko nemaža tautinio identiteto erozija.  Naujos, krikščioniškos sakralumo tradicijos susiformavo ir įsitvirtino tik XX a. pirmoje pusėje. XX a. antroje pusėje desakralizacija dar labiau įsibėgėjo sovietinės modernizacijos forma.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras