Pasaulėžiūra ir Lietuvos visuomenė sovietmečiu

2017-02-24 parašė aistis99

Kaip žinome, sovietmečiu intensyviai diegtas ateizmas, materialistinė pasaulėžiūra, o katalikų tikėjimas persekiotas. Vis dėl to, ateizmo diegimo vaisiai nebuvo gausūs: sąmoningai save ateistais (netikinčiais) laikančių galėjo būti apie 20 procentų Lietuvos gyventojų.  Dar apie 30 procentų laikė save katalikais. Kiti buvo neapsisprendę arba svyruojantys tarp tikėjimo ir netikėjimo (ateizmo). Tokia buvo pasaulėžiūrinė Lietuvos gyventojų orientacija  sovietmečiu, labai grubiai ją pristatant. Didžiausia problema yra likusių 50 procentų Lietuvos gyventojų įsitikinimai. Jų mąstyseną galėtume bandyti paaiškinti keliais būdais: pirma jie nesugebėjo, nenorėjo apsispręsti, o antra, galbūt jie vadovavosi tiesiog vartotojiška nuostata – gyvenimas čia ir dabar (galbūt tai būtų praktinis ateizmas).  Tačiau kai kurie duomenys leistų teigti, kad didesnei jų daliai tiktų trečioji alternatyva. Kokia ji? Paprasčiausiai daugelis jų sakydavo, kad “ten kažkas yra” - gal Dievas, gal likimas, gal kažkokia neaiški jėga, į kurią visgi reikia atsižvelgti. Taigi šios žmonių grupės ontologija nebuvo nei materialistinė , nei ortodoksaliai katalikiška. Ateistai (materialistai) anapusinį pasaulį visiškai atmeta kaip išgalvotą, o tuometiniai Lietuvos katalikai vadovavosi šiapusinio ir anapusinio pasaulio dualizmo koncepcija. Jų supratimu yra du atskiri pasauliai, kuriuos sieja tik Bažnyčią ir jos galva Jėzus Kristus - Dievas ir žmogus. Aišku tokia laikysena apima ir katalikybės ekskliuzyvumo griežtą gynimą. Savo ruožtu bent dalis ateistų irgi tikėjo į marksistinės - lenininės ideologijos išskirtinį sugebėjimą spręsti visuomenės problemas ir nuvesti žmoniją į komunizmą. Taigi, buvo dvi ryškiai ekskliuzyvistiškos ir griežtai priešingai viena kitos atžvilgiu svarbiausių būties klausimų atžvilgiu nusiteikusios visuomenės dalys. Tuo tarpu nemaža dalis nepriskiriančių savęs nei praktikuojančių katalikų, nei ateistų stovykloms, nepriėmė tiek anapusinio pasaulio paneigimo, tiek griežto anapusinio ir šiapusinio pasaulio skyrimo. Preliminariai galima būtų teigti, kad jie vadovavosi holistinės mąstysenos panenteistiniais principais, pagal kuriuos regimas ir apčiuopiamas pasaulis yra neregimo, mistinio būties centro išsiskleidimas. O jeigu visa susiję, tai akivaizdu, kad kiekvienas iš mūsų galime bendrauti su tuo mistiniu būties centru (vadinasi, Dievu). Taigi, šita visuomenės dalis potencialiai galėjo būti artimesnė neortodoksaliai, mistinei katalikybės sampratai.

Panagrinėkime dar vieną sovietmečio visuomenės pasaulėžiūrinės analizės pjūvį - visuomenės santykį su tautiškumu. Jis nėra toks paprastas. Skirtingą santykį su tautiškumu galėjo turėti ir materialistinei - ateistinei ir katalikiškajai stovyklai save priskiriantys. Žinome, kad sovietmečiu būta lituanizacijos tendencijų įvairiose sovietinės Lietuvos srityse. Be to, žinoma, kad ir į laisvamanybę neretai buvo pasukama  dėl priešiškumo Katalikų Bažnyčiai, neretai sąlygoto ir neigiamo Lietuvos christianizacijos vertinimo, kaip esą sunaikinusio savitą lietuvių kultūrą ir labai pakenkusio lietuvių tautinei savimonei. Tuo tarpu katalikais save laikantiems katalikybė sovietmečiu, jei pasitenkintumėme svarbiausių tendencijų pristatymu, buvo svarbi būtent kaip tautiškumo atrama. Būtent sovietmečiu susiformavo vos ne tautinės katalikybės konceptas. Tiesa, vėlyvajame sovietmetyje daug katalikiškame pogrindyje save išsiugdžiusiųjų katalikybę ėmė vertinti ir dėl jos dvasinio turinio bei jos reikšmės diegiant Lietuvoje vakarietiškas (europietiškas) vertybes.

Apibendrinant galima pastebėti, kad po išoriniu sovietinio Lietuvos apdaro slypėjo skirtingi pasaulėžiūriniai įsitikinimai. Susiformavo visuomenė, kuri nesivadovavo nei materialistiniais, nei ortodoksaliai katalikiškais įsitikinimais.

Rodyk draugams

Ar katalikybė gali būti tik ekskliuzyvi?

2017-02-22 parašė aistis99

Retrospektyviai mesdami žvilgsnį atgal, mes matome, kad katalikybė istorijos bėgyje labai pasikeitė. Vienokia ji buvo iki Vatikano II Susirinkimo ir gerokai kitokia po jo.  Pasikeitė visų pirma požiūris į kitas religijas bei dvasinius mokymus. Jie nebevertinami taip  kategoriškai negatyviai kaip iki tol. Iki Vatikano II Susirinkimo katalikybė laikyta vienintele išganymą teikiančia religija: “extra ecclesiam nulla sallus” - už Bažnyčios išganymo nėra - tokiu posakiu Bažnyčia anuomet taikliai išreiškė savo požiūrį į save. Visos kitos religijos, net ir krikščioniškieji tikėjimai grubiai kalbant buvo laikomi vedančiais jų pasekėjus į pražūtį. Vatikano II Susirinkimo dokumentai suformavo visai kitokį Bažnyčios požiūrį į kitas religijas - nuo šiol pripažįstama jose esant dieviškųjų sėklų, kurios jų pasekėjams irgi suteikia galimybę būti išganytiems. Tai kopernikiškas posūkis katalikybės savivokoje. Iš esmės atsisakyta pretenzijos į absoliutų katalikybės išskirtinumą. Bet ar tai reiškia, kad katalikybė nebelaiko savęs vienintele išganymą garantuojančia religija? Jokiu būdu. Katalikybė ir toliau subjektyviai save laiko vienintele, galinčia išgelbėti tikinčiuosius. Bažnyčia tik atsisakė reikalavimų respektuoti išorinius ar kitokius tikėjimo išraiškos ženklus, kaip objektyvius, vadinasi prieinamus mūsų pojūčiams ir protui ir dėl to besąlygiškai privalomus. Filosofijos, mokslo vystymasis, glaudesnis susipažinimas su kitomis religijomis bei konkreti gyvenimo realybė paskatino pripažinti ligtolinius katalikybės bei pretenzijos į absoliutų išskirtinumą įrodymus (stebuklai, pranašystės, pati Bažnyčios istorija) esant santykiniais. Atsisakyta objektyvistinės, ontologizuotos apologetikos. Šiais laikais katalikybės apologetika gali būti tik imanentiška, atsiremianti į pačios žmogaus prigimties, psichologijos, mąstymo dėsningumus. Tokie pokyčiai puikiai dera su Dievo sampratos pokyčiais: Dievas nebėra kažkoks anapus gamtos esantis, atskirtas nuo jos nebūties sfera daiktas. Atvirkščiai Dievas dabar suvokiamas kaip mistinis tos pačios Būties centras, paslaptis, kurios negalima aprašyti konkrečiomis formulėmis ar manyti kad jos (dogmos) absoliučiai jį išsemia. Todėl mes ir negalim jo veikimo apskaičiuoti vienareikšmiškai tiksliai. Dievas yra laisvas veikti ten kur nori ir taip kaip nori. Mes negalim jo veikimo uždaryti juridiniais terminais aprašytos sistemos rėmuose.

Atidžiau peržvelgę krikščionybės istoriją mes pamatytumėme, kad neekskliuzyvistinė katalikybė turi gilias šaknis istorijoje. Jau praėjo tie laikai kai krikščionybė būdavo tapatinama (suliejama) su bažnytine organizacija ir griežtai priešpriešinama vadinamajam gnosticizmui. Dabar vis labiau suvokiama , kad “gnosticizmas” tai dirbtinė ideologinė schema, o tie bruožai, kurie jai priskiriami kaip tik labiau būdingi ankstyvajai krikščionybei. Be abejo tokia krikščionybė galėjo būti tik atvira, nes Dievo paieškos savyje, savajame prote ir širdyje, žmones jungė, o ne skyrė. Krikščionis nuo nekrikščionių skyrė tik rėmimasis Jėzaus Kristaus gyvenimo pavyzdžiu ir jo pagalba kelyje pas Tėvą.

Rodyk draugams

Dabarties tendencijos ir žmonijos ateitis

2017-02-21 parašė aistis99

Kai mes kalbame apie dabarties reiškinius, mes turime galvoje tam tikrus vertinimo kriterijus. Už šių kriterijų slypi tam tikri lūkesčiai, siekiai, raidos tendencijos. Vadinasi mes turime žinoti,  kas naudinga žmogui, žmonijai, atskirai jos grupei. Šiuo atveju kalbėsime apie žmoniją. Pasakyti, kas naudinga būtų žmonijai, žmogui, galima būtų tik įvertinant didžiulį kiekį žmonijos nueito istorinio kelią charakterizuojančių duomenų. Vadinasi reikalingi plati istorinė refleksija. Tačiau to neužtenka. Reikia taip pat gilaus žmonijos gyvenamos aplinkos - pasaulio ar net būties apskritai  - ir paties žmogaus suvokimo. Vadinasi, reikalinga be galo plati  pasaulėžiūra bei ją apibendrinanti filosofinė sistema. O kadangi ateitis mums nežinoma, lieka paslaptimi, reikalinga pažiūrų į ateitį - tiek atskiro individo, tiek visos žmonijos - sistema, nubrėžianti ir ateities kontūrus - religija. Taigi žmonijos  veiklos vertinimo kriterijus ir ateities gaires mums gali pateikti  tik dabarties tendencijų analizė kuo platesnės filosofinės - religinės sistemos bei istorinio kelio refleksijos šviesoje. Tik tokioje  šviesoje mes galime vertinti ir dabarties tendencijas. Kokios jos ir ką jos sako apie žmonijos ateitį? Čia galime nubrėžti tik svarbiausias vystymosi gaires. Kuriasi aukštai technizuota visuomenė. Internetas ir galingos elektroninės priemonės labai išplėtė komunikacijos galimybes, be galo sutrumpindamos atstumus ir kontaktui reikalingą laiką.  Kuriasi globali visuomenė. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog faktai, kurį galima interpretuoti  įvairiai atitinkamoje vertybių sistemoje. Dar svarbiau tai, kad žmogus įgijo galimybę konstruoti save ir keisti savo prigimtį - kalba eina apie genomo tyrimus ir žmogaus klonavimo galimybes. Žmogus net manosi galįs keisti savo lytinę tapatybę. Kaip vertinti šiuos laiko ženklus? Ar įmanoma “džiną” - žinias ir technologijas - vėl “suvaryti į butelį” ir ar to reikia? Žinios ir technologijos gali būti panaudotos tiek žmonijos gyvenimo palengvinimui, tiek jos pražūčiai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Ugnis gali sukelti gaisrą, bet gali ir sušildyti maistą bei būstą. Šiais laikais toks pat ambivalentiškas yra atominės energijos panaudojimas. Radioaktyviųjų elementų atomų suskaldymo metu išsiskiriančią milžinišką energiją - branduolinę energiją galima panaudoti ir branduolinėse bombose, bet taip pat ir atominėse elektrinėse. Tad ką mums sako šių laikų tik kelios šiame tekste išskirtos tendencijos - žmonijos technizavimas ir  žmonijos globalizavimasis per internetą bei galimybė keisti žmogaus prigimtį? Neabejotina, kad šie pasiekimai - o tai iš tiesų žmogaus proto didžiuliai pasiekimai ir jo kūrybingumo (net genialumo) įrodymai - gali būti panaudoti didesnės žmonijos dalies pražūčiai. Ir iš tiesų, elektroninėmis priemonėmis galima nustatyti žmogaus buvimo vietą, kontroliuoti jo pasisakymus, veiksmus, pajamas. Galima net užblokuoti jo priėjimą prie išgyvenimui reikalingų priemonių. Jeigu šie kontrolės mechanizmai atsidurtų nedidelės, piktavališkos žmonių grupės rankose, ji galėtų kontroliuoti didžiosios žmonijos dalies likimą ir priverstų ją paklusti. Tai būtų iš tiesų pražūtinga žmonijai. Bet juk nebūtinai taip turėtų būti. Kodėl šios galingos kontrolės priemonės negalėtų atsidurti labiausiai moraliai ir intelektualiai pažengusių asmenų rankose arba kodėl negalėtų susikurti mechanizmas, padedantis išvengti pražūtingiausio varianto? Sudėtingesni yra žmogaus prigimties keitimo būdai, žmogaus klonavimo galimybės. Ar įmanoma šias technologijas laikyti uždraustas? Jei ne, tai kokiomis aplinkybėmis, kokiose situacijose ir kieno jos galėtų būti panaudotos? Galų gale ką jos šių technologijų įvaldymas sako apie žmonijos ateitį? Pakalbėsime ir apie tai.

Rodyk draugams

Krikščionybė: santykis tarp Dievo transcendentiškumo ir imanentiškumo

2017-02-20 parašė aistis99

Krikščionybės priėmimas reiškia atsivėrimą Dievui, kuris pagal apibrėžimą yra absoliutas, vadinasi neturintis ribų. Tačiau, kita vertus, krikščionybė apibrėžia Dievą, vadinasi suteikia Jam ribas. Dievas apibrėžiamas šventuosiuose tekstuose - Šv. Rašte, Katalikų Bažnyčios magisteriumo pateikiamais teiginiais  - dogmomis. Tai, kas apibrėžta, jau nebėra Absoliutas, bet tampa Absoliuto priėmimo būdu, forma. Absoliutas taip kanalizuojamas. Tai ir neišvengiama, nes mes patys esame Absoliuto dalimi. Taigi krikščionybė atveria tam tikrą Absoliuto pusę, tiek kiek ji konkrečiame laikmetyje konkrečios žmonių grupės gali būti/turi būti priimta, suvokta, įsisąmoninta. Krikščionybė niekada neapsiriboja konkrečiomis Mokymo tiesų formuluotėmis. Ji visasda savo syvus semia iš gilesnio - mistinio - santykio su Dievu - Absoliutu. Tiesą sakant į tai nukreipia ir pats Bažnyčios mokymas. Jame juk lieka Dievo nusakymas kaip Absoliuto - Dievas yra visagalis, visuresantis, visažinantis, absoliučiai geras. Tiesa, tuo pat metu kituose Bažnyčios mokymo skyriuose Dievas konkretizuojamas. Dievas yra trijuose asmenyse, Jis pilnai pažįstamas tik per savo Sūnų, kurį Žemėje atstovauja Bažnyčia ir t.t. ir t.t. Šventajame Rašte Dievas labai ryškiai antropomorfizuojamas: Dievas pyksta, džiaugiasi, pergyvena, liūdi, nekenčia ir t.t. Be abejo, šios emocijos paverčia Dievą jo sąlygoto proceso dalyviu, taigi jau nebe Absoliutu. Apskritai Dievo samprata ir kartu jo pažinimo būdai labai keitėsi laikui bėgant. Kalbant apie katalikybę, mes galime teigti, kad jos mokymo centrinė tiesa - Sūnaus atskleista žinia apie Dievą kaip visų jo kūrinių mylintį Tėvą - nekito, tačiau kaskart vis gilėja šios žinios suvokimas. Jis priklauso nuo pasaulėvaizdžio, o pastarasis - nuo visuomenės mokslo žinių lygio, socialinių santykių pažangos. Be to, ir tame pačiame laikmetyje skirtingoms socialinėms ir visuomeninėms grupėms gali būti pateikiama skirtinga to paties mokymo interpretacija, atsižvelgiant į vienos ar kitos grupės poreikius ir pajėgumą suprasti. Sakykim viduramžiais universitetuose buvo atskleidžiamos įvairūs scholastinės filosofijos aspektai (prisiminkim tik vaisingą nominalizmo ir realizmo atstovų diskusiją), peržengiantys ekskliuzuvistinės katalikybės interpretacijos ribas, tačiau tuo pat metu plačiosioms liaudies masėms pamoksluose buvo pristatomas simplicistinis krikščionybės variantas, kuriame buvo akcentuojama būtinybė tikėti ir savo tikėjimą pareikšti išoriniais tikėjimo ženklais. Vidinis sąmoningumas ir suvokimas nebuvo reikalaujamas. Buvo akcentuojams Dievo transcendentiškumas. Ir tai suprantama: visuomenės dauguma vadovavosi statišku pasaulėvaizdžiu, kurio visi elementai savo vietą būtyje yra įgavę vienkartiniu Dievo kuriamuoju aktu. Su tuo puikiai korespondavo socialiniai santykiai: luominis ir korporacinis uždarumas, ekonominės ir intelektualinės sąveikos menkumas. Sistemą išjudinti galėjo tik giluminiai vidiniai ir išoriniai impulsai: Dievo imanentiškumą akcentuojančių mistinių doktrinų įtaka, susidūrimas su nekrikščioniškomis religinėmis doktrinomis bei konkrečios gyvenimo tikrovės spaudimas. Tradicinį pasaulėvaizdį ardė įsisąmoninimas, kad Dievą galima išgyventi savyje intelektualiai ir dvasiškai bei transcendentinių Dievo apibrėžimų trapumo konkrečios gyvenimo realybės akivaizdoje išgyvenimas. Šiais laikais riba tarp sakralumo ir profaniškumo, šiapusiškumo ir anapusiškumo, materialumo ir idealumo, dieviškumo ir žemiškumo vis labiau nyksta. Tradicinis materijos ir dvasios dualizmas, kuriuo rėmėsi tradicinė apologetika, irsta. Holistiniame pasaulėvaizdyje, krikščionybės vienkartiškumą galima apginti tik argumentais, išplaukiančiais iš Dievo imanentiškumo.

Rodyk draugams

Lietuvos pilietinis karas 1919 - 1920 m.

2017-02-19 parašė aistis99

Pirmasis pasaulinis karas. Lietuva okupuota Vokietijos kariuomenės. Įvestas griežtas okupacinis režimas. Lietuva tapo žemės ūkio produktų, miško medžiagos ir kitokių resursų tiekėja kariaujančiai Vokietijai. Vis dėl to Vokietijos politikai rūpinosi ir pokariniu užkariautų teritorijų statusu. Taip pat ir Lietuvos. Tiek centrinė Vokietijos valdžia, tiek ir vietinė okupacinė administracija suvokia, kad be vietinių gyventojų pritarimo nepavyks užsitikrinti krašto pilnavertės kontrolės. Tad vykdomas gudrus žaidimas su vietinėmis tautinėmis ir politinėmis grupuotėmis. Kokios jos buvo Lietuvoje? Be žydų ir baltarusių veikėjų stipriausias pozicijas  turėjo lietuvių ir lenkų politinės grupuotės. Po 1905 m. Lietuvoje neblogas pozicijas išsikovojo ilgaamžes baltiškas ir senosios Lietuvos valstybės tradicijas tęsiančių krašto autochtonų - lietuviškai kalbančių lietuvių - pozicijas atstovaujančios politinės ir ideologinės grupės. Prasidėjus karui jos susitelkė į Lietuvių laikinąjį komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lietuviškai kalbantys lietuviai stipriai laikėsi buvusioje Kauno gubernijoje ir Suvalkų gubernijos šiaurinėje dalyje. Stiprias pozicijas turėjo ir sulenkėjusi krašto aristokratija, bajorija bei miestečiai. Ši lietuviškos kilmės (ir iki XIX a. vidurio daugiausia unijinės orientacijos lietuviais - litvinais - laikiusi) krašto gyventojų dalis, remdamasi ilgametėmis luominėmis tradicijomis, matė save tikraisiais krašto šeimininkais ir reprezentantais. Po baudžiavos panaikinimo bei po lietuvių tautinio atgimimo lenkiškai kalbanti bajorija ir miestietija linko save įvardinti  tiesiog, tačiau neatsisakė ir vadinamosios “istorinės Lietuvos” (XVI - XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip Abiejų Tautų Respublikos integralios dalies) tradicijų. Lenkiškos kultūros bajorai ir miestiečiai Lietuvą matė tik sąjungoje (unijoje) su Lenkija. Bajoriją ir miestietiją  daug kur palaikė ir po baudžiavos  panaikinimo masiškai sulenkėjusi  Vilniaus gubernijos valstietija. Tačiau gerokai aplenkėjo ir platūs Kauno gubernijos plotai tarp Kauno, Kėdainių ir Ukmergės. Neatsitiktinai radikaliausi Lenkijos veikėjai pretendavo į teritoriją iki Dubysos. Pirmasis pasaulinis karas sudarė sąlygas tiek lietuviams, tiek litvinams (vietiniams lenkams) realizuoti savo planus. Lietuviškai kalbančių lietuvių interesus atstovaujanti Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė  Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, kuriame atsižadėta bet kokių ryšių su kitomis tautomis. Realiai valstybės kūrimo darbo lietuviai galėjo imtis tik Vokietijai pralaimėjus. Tačiau jį sukomplikavo Raudonosios armijos puolimas. Realus nepriklausomos lietuviakalbių lietuvių valstybės kūrimo daarbas prasidėjo tik Kaune nuo 1919 m. sausio mėn. Tuo tarpu Vilniaus lenkai parėmė lenkų legionierius, bandžiusius atsilaikyti prieš Raudonąją armiją. Taip lietuviakalbiai lietuviai ir litvinai galutinai stojo į priešingas pozicijas. Prasidėjo permanentinis Lietuvos pilietinis karas, trukęs iki 1920 m. pabaigos. Lietuviakalbiams lietuviams sėkmingai kuriant savo valstybę, vietiniams Lietuvos žemvaldžiams ir lenkiškai inteligentijai neliko  nieko kito  kaip sąmokslo būdu pašalinti Lietuvos valdžią. Šis bandymas jiems nepavyko - vadinamasis POW perversmas 1919 m. rugpjūčio mėn. buvo atskleistas.  Tuo tarpu Lenkijos kariuomenė sėkmingai išstūmė Raudonąją armiją iš Vilniaus. 1919 m. vyko trumpalaikiai susidūrimai tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių palei demarkacijos liniją. Padėtis keičiasi 1920 m. Sudariusi palankią sutartį su Sovietų Rusija Lietuva bando pasinaudoti Raudonosios armijos pergalėmis Lenkijoje. Vilnius ir nemažos teritorijos pietinėje Suvalkijoje atitenka Lietuvai. Tačiau pergalingas Lenkijos kontrpuolimas vėl keičia situaciją. Lietuvos kariuomenė nepajėgia atsilaikyti ir priverčiama apleisti visas 1920 m. atgautas teritorijas. Pergalių įkvėpti J. Pilsudskio įsakymu sudaryti daliniai iš vietinių gyventojų (aišku save laikančių vietiniais lenkais), vadovaujami Liucijano Želigovskio veržiasi gilyn į Lietuvą, siekdami užimti visą Lietuvą. Lietuvoje kyla galingas antilenkiškas sąjūdis: tūkstančiai jaunuolių stoja į Lietuvos kariuomenę savanoriais, armijai masiškai aukojama pinigais, padedama kitais būdais. Želigovskio daliniai sumušami mūšiuose prie Giedraičių ir Širvintų. Tolimesniam veržimuisi Vilniaus link Lietuva vis dėl to nepajėgi. Karo veiksmų suformuotos sienos mažai pakitusios išlieka iki 1939 m.  Lietuvos pilietinis karas baigiasi. Lietuviakalbių lietuvių, tęsiančių ilgaamžes baltiškas ir ikiunijines valstybines tradicijas, sukurta Lietuvos valstybė išlaiko išbandymą. Tuo tarpu Vilniuje 1920 m. spalio 12 d. Vilniuje paskelbiama Vidurio Lietuvos valstybė. 1922 m. sausio mėn. įvykdytame referendume didesnė dalis “Vidurio Lietuvos” gyventojų pareiškia norą prisijungti prie Lenkijos. “Vidurio Lietuva” tampa Lenkijos dalimi, o litvinai - galutinai lenkais.

Rodyk draugams

P. Teilhardo de Chardino reikšmė krikščionijai

2017-02-18 parašė aistis99

Prancūzų paleontologas, teologas, filosofas ir kunigas Pierre Teilhardas de Chardinas laikytinas naujųjų laikų pranašu. Savo intelektualiniu svoriu jis prilygsta tokiems minties gigantams kaip Augustinas  bei Tomas Akvinietis. Teilhardas pabandė suderinti Bažnyčios mokymą su moderniųjų laikų mąstymu. Būtent pasaulėvaizdžio kaita labiausiai ir apsprendė permainas pasaulyje. Iki XX a. Bažnyčia vadovavosi statiško, nekintančio, amžinai Dievo kūrimo aktu nustatyto pasaulėvaizdžio samprata.  Tokia pasaulio samprata buvo paremta krikščioniškoji moralė, socialinis mokymas, Evangelijos skelbimo būdai.  Tokiame pasaulyje žmogui reikėjo tik prisiderinti prie nekintamų kosmoso dėsnių. Jam reikėjo tik pasyviai priimti iš sakyklos skelbiamas tiesas, nesistengiant jų suprasti ir tik vykdyti tai, ką skelbia autoritetai. Pasaulis buvo sukurtas tobulas, tačiau jį suardė žmogaus pirmoji nuodėmė - vaisiaus nuo Gėrio ir blogio pažinimo  medžio suvalgymas. Būtent tai  įnešė į pirminį rojų - daugelio tautų aukso amžių - dezorganizaciją, galiausiai mirtį. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus,  atėjo į pasaulį tam, kad atkurtų tą pradinę harmoniją. Teilhardas su tokiu požiūriu kategoriškai nesutinka:  jo nuomone pasaulio pradžioje jokios darnos ir rojaus nebuvo. Atvirkščiai, tada viešpatavo chaosas. Ir tik evoliucijos pabaigoje mūsų laukia mūsų pačių darbu ir pastangomis iškovotas atlyginimas - susivienijimas su Kristumi - Omega. Teilhardo pasaulėvaizdis evoliucinis, o ne statiškas, kuriuo ilgus tūkstantmečius vadovavosi žmonija ir kurį savo mokymo pagrindu buvo priėmusi ir Bažnyčia. Tačiau skirtingai nuo nekrikščioniškos evoliucijos sampratos teilhardiškoji evoliucija turi pradžią ir pabaigą Kosminiame Kristuje. Tai nėra neaišku kur vedantis materialių dalelių ir biologinių formų chaotiškos sąveikos procesas, o sąmonės išsiskleidimo vyksmas, pasibaigsiantis Kosminiame Kristuje, Superasmenybėje. Teilhardas įsitikinęs, kad sąmonė potencialiai slypi kiekvienoje mažiausioje materialioje dalelėje. Evoliucijos (kristogenezės) procese sąmonės užuomazgos pasireiškia kaskart vis labiau ir aiškiau. Kiekvienoje dalelėje ar organizme esama vidaus ir išorės, radialinės ir tangentinės energijos. Jei pradiniame etape evoliucija labiau reiškiasi dideliais skaičiais, mase, tangentine energija, tai vėliau vis labiau išryškėja vidinių procesų, radialinės (vėlesniame etape - psichinės) energijos reikšmė. Būtent radialinės energijos gausėjimas (o jis priklauso nuo kiekvienos sistemos atskirų elementų skaičiaus  - kuo jis didesnis, tuo ir radialinė energija didesnė) sukelia struktūrų kaitą. Teilhardiškasis kristogenezės procesas apima visą gyvosios ir negyvosios, materialiosios ir dvasinės realybės kaitos procesą. Prasidėjęs kosminių ir geologinių procesų per biologinių formų evoliuciją jis atveda į žmogaus atsiradimą. Nuo  tada  evoliucijos kryptį nustato jau pats žmogus. Evoliucija taip įgyja savirefleksijos savybę. Kiekvieno žmogaus tikslas - susikurti Kristaus vardo vertą asmenybę. Evoliucija įgauna personalizacijos pobūdį. Galiausiai šiais laikais kiekvieno atskiro žmogaus sąmonė sparčiai jungiasi viena su kita. Formuojasi kolektyvinė sąmonė - noosfera (proto sfera). Visas šis gigantiškas kristogenezės procesas baigsis Superasmenyės - Kosminio Kristaus - išlaisvintų ir Kristaus dvasia gyvenančių asmenybių mistinės bendrijos - susiformavimu.

Rodyk draugams

Lietuvių tauta ir jos ateitis: mintys pamąstymui

2017-02-17 parašė aistis99

Ką tik atšventėme Vasario 16 – ąją. Tai gera proga pamąstyti apie  tautiškumą, lietuvių tautą ir jos ateitį. Kas yra tauta (etnosas)? Tai žmonių bendrija, kuri turi savo kalbą, papročius, istoriją, mąstymą, kartais religiją, savitus rasinius bruožus, taip pat savo teritoriją, o svarbiausia – savimonę. Ne visi šie požymiai būtini, kad viena ar kita žmonių bendrija būtų laikoma  tauta (etnosu). Pavyzdžiui austrai kalba vokiškai, tačiau vokiečiais savęs nelaiko. Kodėl? Jie tapatina save su Habsburgų dinastija ir jos sukurta valstybe – senąja Austrija, vėliau Austrija – Vengrija. Be to, austrai – katalikai, o vokiečių didesnė dalis – protestantai. Austrams svarbi jų sostinės Vienos – didžiojo kultūros metropolio – muzikinė kultūra. Prisiminkim tik Vienos valsus ir tokius kompozitorius kaip Mocartas, Bethovenas, Štrausas. Štai šie dalykai apsprendžia austrų savimonę. Šveicarai kalba keliomis kalbomis – vokiečių, prancūzų, italų, retoromanų. Tačiau visi šie skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės priskiria save šveicarų etnosui. Jie didžiuojasi savo laisvės kovomis prieš senosios Vokietijos imperatorius, o jų simbolis – legendinis išsilaisvinimo kovų didvyris Vilius Telis. Airių absoliuti dauguma kalba ne airiškai, o angliškai. Tačiau  jie nelaiko savęs anglais. Kalbą airiams atstoja kiti tautiškumo požymiai - savita istorija, mitologija, religija.

Dabar pamąstykime šiame kontekste apie lietuvių tautą, jos praeitį, dabartį ir ateitį. Lietuvių tauta per beveik 800 metų nuo savo valstybės sukūrimo patyrė daug ir neretai tragiškų istorinių permainų. Per šį laiką Lietuva ne kartą vienaip ar kitaip susaistyta su kaimyninėmis valstybėmis ar prie jų prijungta. Daug šimtmečių nuo 1385 m. Lietuva politiškai ir kultūriškai buvo priklausoma nuo Lenkijos. 1387 m. lietuviai buvo pakrikštyti. Lietuvių tauta įsijungė į krikščioniškąją Vakarų civilizaciją, tačiau tarpininkaujant Lenkijai. Įsijungimas į Vakarų civilizaciją pareikalavo visiškai naujų lietuvių tautos kultūrinių formų sukūrimo. Jos buvo kuriamos Lenkijos pavyzdžiu. Visa tai privedė prie mūsų politinio elito – aristokratijos ir bajorijos – kalbinio ir kultūrinio sulenkėjimo. Susiformavo naujas lietuvių tautos tipas – litvinai - kurie didžiavosi esą lietuviais, tačiau kalbėjo lenkiškai, savo papročiais niekuo nesiskyrė nuo lenkų, o Lenkijos – Lietuvos valstybę laikė savo tėvyne. Jie narsiai gynė savo bendrą tėvynę nuo rusų XVII a.,o ir vėliau, po šios valstybės sunaikinimo, XIX a. sukilimuose. Tuo tarpu valstiečiai ir toliau kalbėjo lietuviškai ir laikė save tiesiog lietuviais. Įkvėpę laisvės oro po baudžiavos panaikinimo (1861 m.), jie nepanoro tapti nei lenkais, nei rusais (ką iš jų norėjo padaryti caro valdžia). Vietoj to jie panūdo plėtoti savo lietuvišką kultūrą. Ir jiems pavyko: jų sukurta Lietuvos Respublika rėmėsi lietuvių kalba ir savarankiška savimone. Bendros su Lenkija valstybės šalininkų nebuvo daug. Toks lietuvių tautos tipas (ateinantis iš amžių glūdumos) padėjo lietuviams atlaikyti ir sovietų okupaciją. Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. atvėrė vartus ir naujiems lietuvių tautos projektams. O gal projektą “lietuvių tauta” reiktų “uždaryti” kaip nesėkmingą? Kai kam kyla ir tokių minčių. Tik nuo mūsų pačių priklausys mūsų tautos ateitis.

Rodyk draugams

Kas yra Dievas?

2017-02-16 parašė aistis99

Amžina monoteistinių religijų problema: santykis tarp vardo ir juo žymimos realybės. Kas yra Dievas? Ar Dievas tai daiktas šalia kitų daiktų? Kokia Dievo “substancija”? Ar ji kuo nors skiriasi nuo ne Dievo “substancijos”? Kitaip sakant tai klausimas apie Dievo vietą realybėje. Jeigu Dievą mes įsivaizduotumėme šalia jo sukurtosios būties, tuomet Dievą tektų matyti kaip kitą būtį, greta tos, kurios dalimi mes patys esame. Tada iš karto iškiltų klausimas: o kaip gi tos dvi realybės sąveikauja vien su kita? Kur riba tarp vienos ir kitos būties? Ir kas ta riba galėtų būti? Tokia riba apskritai neįmanoma, nes kita būtis būtų tik kitokia būtis, taigi, tos pačios būties dalis. Jei taip, tai ir Dievas negali būti atskirtas nuo jo sukurtosios būties. Jis yra tos pačios būties dalis.  Žinoma, tada klausimas apie Dievo prigimtį gerokai komplikuojasi. Komplikuojasi ir klausimas apie “kūrimą”. Ką reiškia kurti? Mes galim įsivaizduoti puodžių, žiedžiantį puodą ir sakyti: štai yra kūrėjas ir štai jo kūrinys - puodas.  Tačiau krikščionybės dogma “ex nihilo” sako, kad pasaulį Dievas sukūrė iš nieko. Kas gi tas “niekas”? Koks “niekas” gali būti šalia būties, kuri, kaip mes išsiaiškinom, negali turėti ribų? Vėl grįžkime prie puodžiaus ir jo kūrinio - puodo - metaforos. Puodžius nekuria savo puodo iš nieko, o  iš molio. Ir puodžius, ir molis, iš kurio yra puodžius gamina puodą yra materija, tad tos pačios materialios  realybės dalis. Ar materija yra galutinis paaiškinimas? Ne, nes puodas savęs negali pagaminti. Jį pagaminti gali tas, kas turi turi tikslą pagaminti puodą ir galią šį sumanymą įgyvendinti. Puodžius turi šį tikslą ir valią šį savo tikslą realizuoti. Vadinasi, jis turi tokią savybę, kurios neturi molis ar jo iš jo pagamintas puodas - psichologinę arba dvasinę galią. Ar tai reikštų, kad egzistuoja dvi realybės - dvasinė ir materiali? Atsižvelgami į mūsų nagrinėtą pavyzdį mes taip galėtumėme manyti. Puodžius ir jo puodo pavyzdys tai lyg ir sakytų. Tačiau giliau paanalizavę šį pavyzdį mes nesunkiai suvoktumėme, kad ir vėl susiduriame su  ribų klausimu, dviejų būčių - dvasinės ir materialiosios - ribų klausimu. Jei šios realybės arba būtys yra iš esmės skirtingos (o tik tokiu atveju kiekviena iš jų ir užsitarnautų  būties vardo) jos negalėtų tarpusavyje sąveikauti. Kaip mūsų noras, mintis galėtų pajudinti mūsų ranką (materialų daiktą), jei mintis ir ranka du absoliučiai skirtingi dalykai? O vis dėl to mes žinome, kad mes panorime ir mūsų ranka pakyla arba nusileidžia, pirštai susigniaužia arba atsilaisvina ir pan. Jei dvasia ir materija būtų absoliučiai skirtingi dalykai, kokią prasmę turėtų krikščionių maldos prašant Dievo sveikatos. O vis dėl to mes žinome, kad krikščionys meldžiasi ir jų maldos išklausomos. Vadinasi, gilus jų troškimas, noras, malda daro stebuklus - išgydo ligas, t.y., sukelia materialius pokyčius žmogaus kūne. Vadinasi materija ir dvasia tėra tik dvi tos pačios realybės pusės, aspektai. Ir iš tiesų reiktų kalbėti apie dvasią - materiją kaip kardinalią būties “substanciją”. Grįžtant prie Dievo prigimties dar reiktų į mūsų svarstymus įvesti laiko kategoriją. Mes žinome, kad visa, kas egzistuoja, kinta, keičia savo formas. Mes taip pat žinome iš fizikos, kad laikui bėgant energijos, judėjimo impulsas mažėja, kol galiausiai visai išnyksta. Fizikoje tai vadinama entropijos dėsniu. Veikiant šiam dėsniui, visa galų gale turėtų apmirti, išnykti. Tačiau mūsų išgyvenama realybė mums to nepatvirtina. Ji mums sako, kad šalia entropijos pavyzdžių - mirties - egzistuoja ir gyvybė, gyvenimas, kuris nuolat atsinaujina. Mūsų stebima realybė greičiau mums kalba apie gyvenimo ir mirties reguliarią kaitą, ritmą, o ne apie nenumaldomą vienakryptį judėjimą mirties link. Tad kas garantuoja gyvenimą, išlikimą? Visatoje, kosmose, galų gale būtyje apskritai, turėtų būti kažkas, kas nekinta. Tai ir yra tai, kad daugelio religijų yra vadinama Dievu arba filosofiškai - Būties centru. O kadangi, kaip mes išsiaiškinom, tas nekintantis Būties centras - Absoliutas - negali būti kita būtis, jis gali būti nesuvokiama, bet filosofiškai būtina ir tik žmogaus širdimi priimama Būties dalis, jos mistinis centras.

Rodyk draugams

Vertybės ir žmonijos ateitis

2017-02-15 parašė aistis99

Gyvename radikalios vertybių kaitos laikus. Be galo išsiplėtė žmonijos akiratis. Labai padidėjo žmonijos galimybės. Žmogus turi galimybę sunaikinti save (branduolinis, bakteriologinis, klimatinis ir kitoks ginklas), keisti Žemės klimatą. Technogeninė raida tiek paspartėjo, kad tapo įmanoma regimai keisti Žemės paviršių statant didžius miestus, gamyklas, transporto magistrales ir pan. Žmogus taip pat turi galimybę performuoti save, savo prigimtį. Esama galingo transhumanistinio judėjimo, siekiančio žmonių civilizaciją pakeisti robotų ir kitų techninių įrenginių civilizacija. Dar svarbiau tai, kad žmogus įgijo galimybę iš esmės keisti tradicinius (tūkstantmečiais gyvavusius) giminystės bei socialinius santykius. Tūkstantmečiais gyvavusi šeimos institucija bei įprastinis gyvybės perdavimo būdas – lytinis – tapo diskusijos objektu. Nemažoje dalyje Vakarų šalių įteisintos netradicinės orientacijos žmonių sąjungos, taip pat vadinamos šeimomis. Žinome, kad Žemėje dominuojančios ir jos vystymąsi iki šiol apsprendžiantis Vakarų visuomenės demografinis potencialas sparčiai mažėja: gimstamumas katastrofiškai sumažėjo. Ar tai natūrali žmonijos vystymosi tendencija? Koks Žemės ir žmonijos likimas? Ar dabartinė, Vakarų vertybėmis besivadovaujanti, civilizacija išliks? Jei ne, kas ją pakeis? Nevakarietiškos civilizacijos? Galų gale ar biologinė žmonių rūšis apskritai išliks? Gal ją pakeis robotų civilizacija? Tai jau ne retoriniai, o egzistenciniai, su netolima žmonijos ateitimi susiję klausimai. Visa tarptautinė, politinė, kultūrinė, mokslinė, religinė žmonijos veikla yra pažymėta šio klausimo svarstymu. Žmonija  atsidūrė krizėje – ekologinėje, demografinėje, ekonominėje, moralinėje. Pasižvalgykime po socialinius tinklus ir pamatysime  neįtikėtinai plačią atsakymų į šį egzistencinį iššūkį paletę. Visus juos galima padalinti į dvi grupes: vieni siūlo grįžimą į „gerus, senus laikus“, kai viešpatavo tradicinės vertybės, o kiti pasisako už radikalų ryšių su tradicine visuomene nutraukimą, formuojant absoliučiai naują žmogaus biologinę prigimtį, naujas tapatybes, galutinai suardant senąsias socialines ir nacionalines tapatybes, ir įsiliejant į naują globalią civilizaciją. Mūsų netenkina nė vienas iš šių atsakymų į egzistencinį iššūkį. Grįžimas prie senosios tradicinės visuomenės moralinių ir socialinių vertybių nebeįmanomas, nes iš esmės pasikeitė žmonijos pasaulėvaizdis. Žmonija jau atsiveria kosmoso mastams. Sugrįžimas prie žemiško, parapijinio mastelio problemų svarstymo reikštų bandymą užmauti suaugusiam žmogui vaikiškas kelnaites. Bandymas sustabdyti pažinimo evoliuciją turėtų tragiškas pasekmes. Tačiau neteisingas būtų ir radikalaus ryšių su tradicinę visuomene nutraukimo siekis. Neteisingas todėl, kad tai reikštų humanistinės, visuminės, holistinės, t.y. dvasinės perspektyvos praradimą ir žmonijos technizavimą, kitaip sakant jos kontrolę numatančią jos raidą. O tai reikštų vėlgi tą patį jos natūralios evoliucijos ribojimą ir vystymo raidos monopolizavimą nedidelės žmonių grupės rankose.  Tai būtų toks pat retrogradiškumas kaip ir pastangos dirbtinai išsaugoti tradicinės visuomenės parapijinį pasaulėvaizdį ir jį atitinkančias vertybes. Vietoj to žmonija turi pasiryžti savo nueito istorijos kelio refleksijai, savianalizei ir naujų, jos tolesnę evoliuciją garantuojančių, vertybių sukūrimui. Kol kas žmonija, įgijusi didžiules galias, elgiasi kaip vaikas, turintis savo rankose degtukus. Žmonija tikrai gali padegti savo bendrus namus. Tikėkimės, kad to neįvyks. Tačiau tam žmonija turi įsisąmoninti ne tik savo teises, bet ir pareigas visuomenei.

Rodyk draugams

Mąstymo revizijos būtinybė

2017-02-14 parašė aistis99

Žmonija XXI amžiaus pradžioje atsidūrė krizės, kuri ima grėsti jos išlikimui, būklėje. Klimato kaita, vis didėjantis aplinkos užterštumas, ekologinės katastrofos, karinės grėsmės, tarptautinės įtampos, gręsiančios peraugti į pasaulinį susidūrimą, žmogaus prigimties keitimo projektai (transhumanizmas), šiaurės ir pietų nelygybė, badas ir chroniškas neprivalgymas besivystančiose pietų šalyse, kuro išteklių ir vandens trūkumas daugelyje šalių dar labiau didina įtampą. O kur dar viso gyvenimo technizacija, grasinanti visiškai užgožti humanistinius idealus. Kodėl taip yra? Kokios giluminės to priežastys? Mes jas matytumėme visų pirma žmonijos mąstymo ribotume, pasaulėžiūrinio akiračio siaurume. Žmonija turi išeiti iš savo žemiško akiračio. Ji turi pradėti mąstyti kosminiais masteliais. Būtina atsisakyti siauro materialistinio mąstymo, apsiribojančio įprastiniu mechanistiniu priežastingumu ir niutoninės paradigmos pasaulėvaizdžiu. Taip pat būtina peržengti ir dekartiško dvasinių (sielos) ir materialių reiškinių bei procesų dualizmo rėmus, vedančius į filosofinį nihilizmą, praktinį materializmą ir gamtos resursų beatodairišką naikinimą. Žmonija pasiilgo visuminio, organiško mąstymo ir dvasinių vertybių išaukštinimo.  Būtent toks mąstymas turi persmelkti politiką, kultūrą ir religiją. Tik toks mąstymas padės žmonijai  bei atskiroms tautoms pakilti iš egzistencinės grėsmės akligatvio ir sparčiai judėti solidarios visuomenės kūrimo link.

Rodyk draugams