Globaliosios Lietuvos projektas (II)

Dabartinė Lietuva – etninės, lietuviškai kalbančios, lietuvių tautos valstybė. Toks jos statusas įteisintas ir konstitucijoje. Tačiau globaliosios pasaulio visuomenės spartus kūrimasis ir pačioje Lietuvoje vykstančios identiteto ir demografinės  permainos vienareikšmiškai liudija, kad tokia Lietuva ilgai neišliks. Sprendžiant iš dabartinių Lietuvos kultūrinio ir politinio elito nuotaikų galimi trys Lietuvos ateities modeliai – tautinė (etninė, lietuviakalbė) Lietuva, litviniškoji (susikūrusi LDK vizijos pagrindu iš LDK dalimi buvusių šalių) Lietuva ir naujoji Lietuva (kaip tautų ir rasių, istoriškai neturinčių nieko bendra su Lietuva, kūrinys) - arba jų samplaika skirtingomis proporcijomis. Pirmu atveju ir toliau egzistuotų dabartinė nedidelė Lietuvos valstybė. Galbūt tokia Lietuva galėtų išlikti ir naujųjų jos gyventojų – nieko bendra su istorine Lietuva neturinčių tautų ar net rasių – pagrindu. Bet labiau įtikėtina, kad būsimosios Lietuvos teritorija bus nepalyginamai didesnė. Į tai nukreipia ir dabartiniame Lietuvos kultūriniame ir politiniame elite itin populiari Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vizijos pagrindu kuriamos Lietuvos idėja. Tokia Lietuva apimtų ir Baltarusiją. Galimas dalykas, į ją būtų įtraukta ir Latvija. Toks darinys atnaujintų keturis šimtmečius (nuo XIV a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos – 400 metų) egzistavusius valstybinius ryšius su Lenkija. Į tai nukreipia ir Vakarų pasaulio, kuriam priklauso Lietuva, geopolitiniai interesai - sukurti pajėgų Vidurio ir Rytų Europos valstybių bloką, galinti atlaikyti potencialią Rusijos agresiją. Milžiniška emigracija bei  stipri lenkų kalbos ir kultūros restauracijos Lietuvoje tendencija rodo, kad etniniai lietuviai jau artimiausioje ateityje nebeturės perspektyvų nulemti Lietuvos identitetą ir jos valstybinį statusą. Jį labiausiai lems pastangos atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, taigi, atsižvelgiant į demografinį potencialą, - dabartiniai baltarusiai. Numatant milžiniškus gyventojų persikėlimus, migracijas globaliame pasaulyje bei galimą kitų tautų ir rasių iš kitų žemynų žmonių atsikėlimą į Lietuvą, nesunku prognozuoti, kad tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis iš esmės pasikeis. Tad, galimas dalykas, būsimoji Lietuva bus kelių etnosų konglomeratas: etninių lietuvių (senlietuvių), latvių, litvinų (lenkiškai ir baltarusiškai kalbančių Lietuvos gyventojų) ir atvykėlių.

Etniniai lietuviai garantuotų būsimosios Lietuvos ryšį su jos baltiškuoju paveldu, senąja Lietuvos valstybe iki Liublino unija bei naujųjų laikų Lietuvos valstybingumu, litvinai savo egzistavimu užtikrintų istorinius ryšius su Lenkija ir ypač XVI – XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tradicijas, kai jie buvo viešpataujantis etnosas, o naujieji Lietuvos gyventojai  demonstruotų Lietuvos atvirumą globaliajam pasauliui. Būsimoji globalioji Lietuva galėtų vadovautis Šveicarijos pavyzdžiu. Šveicarų nacija apima skirtingomis kalbomis (vokiečių, prancūzų, italų, retoromanų) kalbančius gyventojus, kurie visi jie sudaro vieną naciją, turinčią bendrą istorinį likimą, tačiau iš atskirų etnosų, kiek skirtingai įsivaizduojančių Šveicariją. Panašiai ir būsimoji Lietuva galėtų susidėti iš skirtingų etnosų. Kiekvienas etnosas turėtų savą religinę ir švietimo sistemą, o taip pat  savą istorijos sampratą, net jei ši ir disonuotų su kitų etnosų istorijos vizijomis. Taigi tai būtų savarankiški etniniai vienetai, turintys visišką kultūrinę autonomiją, vienijami tik bendrą šioje teritorijoje gyvenančių tautų likimą įkūnijančios Lietuvos idėjos. Be to, tai sudarytų sąlygas ir etnosų konkurencijai dėl būsimosios Lietuvos etninio veido. Neabejotina, kad toks atvirosios Lietuvos projektas su taikiu etnosų sugyvenimu būtų tinkamas pavyzdys ir platesniam regionui ir būtų palankiai sutiktas pasaulio visuomenės.

Rodyk draugams

Katalikybė – visuotinė ir amžinoji religija

Kad suprastume katalikybės vaidmenį istorijoje, mes turime suvokti, kas yra realybė. Realybė yra viena. Nėra „gamtinės“ ir „antgamtinės“ realybės. Tėra viena realybė, kurioje yra visi – ir žemiškais, ir dieviškais laikomi fenomenai (argi įmanoma įsivaizduoti kokią „sieną“ tarp vienos realybės ir kitos). Toliau: mes visi žinome, kad visa tai, kas mus supa - o ir mes patys - nuolat, nepaliaujamai kinta – auga, vystosi, nyksta, gimsta, miršta. Mus supančioje realybėje vyksta ir naujų dalykų atsiradimas, ir kartu senų, jau buvusių, nykimas, pasitraukimas iš realybės, t.y. iš mūsų suvokimo lygmens. Visatoje vyksta ir entropija, bet ir atsiradimas, naujų dalykų susiformavimas, esama tolydumo, bet ir diskretiškumo. Kas įgalina naujų dalykų atsiradimą, kodėl visa neišnyksta? Juk tai įmanoma tik tuomet, jei kažkas lieka pastovaus, nekintamo. Tas nekintamas dėl savo reikšmingumo gali būti pavadintas Būties Centru. Bet tai jokiu būdu ne kažkoks geografinis centras. Centras jis tik dėl savo nekintamumo. Tai ir yra tai, kas vadinama Dievu. Tada vėl prisiminkime, kad realybė tėra viena – negali būti dviejų, trijų ar keturių realybių. Jei taip, tuomet Dievas ir yra vienintelė realybė. Būtent toks krikščioniškas Dievas ir turi būti – absoliutas. Visa tai, kas yra, yra Dievuje kaip absoliute, tačiau skirtingu laipsniu (gerumo, tobulumo, stabilumo)  nutolę nuo Būties Centro, kitaip sakant, turi skirtingą dieviškumo „kiekį“ savyje. Dievas nėra „kažkas“ apčiuopiamo. Tai tėra tik tam tikra  santykių kokybė. Aukščiausias dieviškumas krikščioniška prasme charakterizuotinas kaip meilė – visapusiškas atsidavimas vienas kitam. Tai visiškos vienybės, net ištirpimo vienas kitame būsena, kurioje visi asmenys – atskiros monados – nepraranda savęs, o tik dar labiau save išskleidžia. Taigi, gali būti tik artėjimas į šią absoliučios Meilės – ir tuo pačiu absoliučios vienybės – būseną (Dievą), arba tolimas  nuo jos. Krikščionybė žmogaus tikslu skelbia būtent šią absoliučią meilę ir vienybę Dievuje. Visa tai, kas veda į šią vienybę – yra palaikytina, krikščioniška, turi savyje dieviškumo ženklą, o kas veda tolyn nuo vienybės, didina chaosą ir pasidalijimą – priešiška Dievui, taigi, kalbant senąja krikščioniška kalba – velniška, šėtoniška. Kita vertus ne bet koks vienybės siekiamas yra dieviško pobūdžio, o tik toks, kuris veda į visapusišką asmenybės intelektualinių ir dvasinių galių išplėtojimą, sugebėjimą atsiverti kitiems ir tuo pačiu visos visuomenės intelektualinį ir dvasinį augimą, galiausiai užsibaigsiantį mistinės supervisuomenės – Kristaus kūno – susiformavimu. Evoliucijos pabaigoje žmogaus laukia Kristus – kosminis, Visatos, universalusis Kristus. Tai ir bus taip krikščionių laukiamas Antrasis Kristaus atėjimas, kuris reikš ir naujo Dangaus bei naujos Žemės atsiradimą. Jau dabar Dievo meilės dvasia  stumia pasaulinį procesą link absoliučios vienybės Kristuje. Artėja tas metas kai visų religijų išpažinėjai ir visos religijos susivienys tikėjime į Kristų  kaip savo Viešpatį ir tikrąjį Dievą, Absoliutą. Tai ir bus amžinoji katalikybė. 

Rodyk draugams

Kelios pastabos apie litvinus

Šiame tekste norėtųsi pristatyti litvinų visuomenę. Kas tie litvinai? Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (po jos suartėjimo su Lenkija) tikrieji šeimininkai. Tai lenkų kalbą ir kultūrą perėmę ir Lietuvą bei Lenkiją, t.y., lenkų kalbinę, kultūrinę bei politinę erdvę, savo tėvyne laikę bei ištikimybę Lenkijos ir Lenkijos unijai išpažinę (taigi perėmę unijinę ideologiją) aristokratai, dvasininkai bei nuo jų priklausantys žmonės. Socialiniu atžvilgiu tai daugiausia bajorai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo jų valstybė. Būtent jie atstovavo likusius šalies gyventojus. Etniniu požiūriu litvinų kilmė įvairi: didesnė jų dalis kilusi iš lietuvių (senlietuvių), kurie ir suteikė litvinams vardą, kiti – žemaičių, rusinų, vokiečių kilmės. Visiems jiems - kaip daugiausia bajorams - lenkų kalba buvo jų luomo kalba, o taip pat jų etninis bruožas. Kasdienybėje jie vartojo ir lietuvių, žemaičių, rusinų, vokiečių kalbas. Vėlyvosios LDK laikais litvinai perėmė ir lenkų bajorų kultūrines ypatybes, manieras, bruožus, kurių visumą apibendrintai galima įvardinti sarmatizmu. Litvinų dauguma katalikai. Ortodoksali katalikybė taip pat vienas svarbiausių litvinų etninių bruožų. Nuo litvinų priklausomos buvo masės valstiečių, baudžiauninkų ar činšininkų. Etninėje Lietuvoje valstiečiai buvo daugiausia senlietuviai (lietuviai). Valstiečių luomas senlietuvių / litvinų skirties požiūriu irgi nebuvo vienalytis. Nedidelė dalis jų savo savimone taip pat buvo litvinai. Taigi, iškyla klausimas: kaip atskirti litvinus nuo lietuvių (senlietuvių)? Čia jau pereiname prie subtilesnių kultūrinių bei psichologinių kriterijų paieškos. Svarbiausią vaidmenį lietuviams (senlietuviams) virstant litvinais suvaidino christianizacija. Valstiečių christianizacija buvo lėta ir užtruko iki XVIII a. vidurio. Labai apibendrintai galėtumėme pasakyti, kad virtimo litvinais greitį ir pobūdį nulėmė santykis su unijine ideologija bei dominuojančia Abiejų Tautų Respublikoje religija – katalikybe bei su tuo susijęs įsitraukimo į bendros valstybės politinius procesus laipsnis. Bajorus nebūtinai vienodai veikė unijinė ideologija, kaip nevienodu laipsniu jie vadovavosi ir katalikybės tiesomis. Išorinė unijinės ideologijos ar tikėjimo tiesų išraiška dar ne viską sako. Šiuo požiūriu įdomūs J. Lasickio knygelėje (XVI a.) pateikti duomenys apie kai kurių Žemaitijos diduomenės atstovų pagoniškus tikėjimus. Valstiečių katalikiškumas buvo dar paviršutiniškenis. Tačiau kadangi valstiečiai nebuvo laisvi, jie negalėjo dalyvauti politiniame gyvenime, jų įsitraukimas į litvinų valstybės politinį gyvenimą buvo apspręstas dvasinių kanalų. Todėl  galima sakyti, kad valstiečių tarpe litvinišką savimonę turėjo labiausiai su Bažnyčia suartėję jų sluoksniai, t.y. bažnytinis aktyvas. Išoriniai katalikiškumo išpažinimo ženklai čia ne ką tereiškė. Etnologai pateikė pakankamai įrodymų, kad dar pakankamai ilgai valstiečiai vadovavosi senąja pagoniška pasaulėžiūra. Miestiečių laisvės laipsnis buvo didesnis nei valstiečių, tad ir jų litvinizacijos procesas buvo spartesnis bei gilesnis. Dvasininkų dauguma neabejotini buvo litvinai, nes jie buvo suinteresuoti unijinės ideologijos, buvusios svarbiausia ideologine ir politine katalikybės atrama, išsaugojimu. Lenkai dvasininkai, atsikėlę į Lietuvą žinoma, neišvengiamai tapdavo litvinų visuomenės dalimi, nes jokių esminių etninių ir ideologinių skirtumų tarp jų ir litvinų nebuvo.

Tad, kalbant apie etninę Lietuvą XVI – XVIII a. galima nupiešti tokią etninę panoramą. Valstybę valdė lenkiškai kalbantys litvinai, savo tėvyne laikantys Abiejų Tautų Respubliką. Aukščiausią religinę sankciją jų valdymui suteikė Katalikų Bažnyčią, kurią atstovavo dvasininkai – savo savimone taip pat litvinai. Miestiečių buvo ir lietuvių, ir litvinų, tačiau neabejotinai dominavo litvinai, o valstiečių absoliuti dauguma buvo senlietuviai (lietuviai). Nedidelė dalis jų perėmė litvinišką savimonę per įsitraukimą į bažnytinį gyvenimą. Žvelgiant retrospektyviai galima pastebėti, kad litvinizacija buvo šalutinis christianizacijos, t.y. tradicinės katalikybės – Kristaus sąmonės ir meilės vieno iš momentų – sklaidos etapų, proceso rezultatas. Būtinas etapas, besireiškiantis didėjančia civilizacija, mąstymo racionalizacija bei pasaulio desakralizacija (sakralumą matant aukščiausiame Būties taške – Dievuje). XVI – XVIII a. galime kalbėti savitą  ir labai įdomią litvinų, t.y., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą. Vis dėl to, reikia pažymėti, kad ši kultūra neturėjo tęstinumo. XVIII a. pabaigos – XX a. istorinių pervartų išdavoje ji sunyko – dauguma litvinų įsiliejo į lenkų tautą. Žinoma, labiausia tai nulėmė šio etnoso panašumas į lenkų tautą – daugeliu svarbių etninių bruožų – kalba, kultūros ypatybėmis, religija – litvinai nesiskyrė nuo lenkų. Ir tai didžiausia šio svarbų istorinį vaidmenį XVI – XVIII a. atlikusio etnoso problema.

Rodyk draugams

Globaliosios Lietuvos projektas

Lietuvių tauta per savo ilgaamžę istoriją patyrė įvairiausių peripetijų, kardinaliai keitusių jos savimonę, savęs matymą, suvokimą. Šuo požiūriu galime įžvelgti kelis jos istorijos etapus, kuriuos labai schematiškai galima būtų nusakyti taip: pagoniškasis, krikščionybės tradicine (dualistine) forma įsitvirtinimo ir dominavimo (arba lenkiškasis) bei modifikuotos baltiškosios savimonės pagrindu susiformavusios lietuviškosios savimonės laikotarpiai. Šios tapatybės konfgūracijos peržengia valstybės statuso, priklausomybės ir nepriklausomybės, režimų ir santvarkų ribas. Sakykim lenkiškoji mūsų savimonės paradigma išliko ir Lietuvos priklausomybės Rusijai laikais - iš esmės iki Lietuvos – Lenkijos karinių susidūrimų 1919 – 1920 m., kurie faktiškai buvo Lietuvos pilietinis karas tarp lenkiškosios ir lietuviškosios jos visuomenių. Visos šios lietuvių tautos savimonės peripetijos tebuvo tik neišvengiamo (būtino) Lietuvos prisiderinimo prie globalių procesų išraiška, o būtent prisiderinimo prie pasaulio demitologizacijos ir desakralizacijos, t.y. racionalizacijos proceso, kuris Vakarų pasaulyje vyko tradicinės (dualistinės) katalikybės forma. Lietuvių tautoje šis procesas pasireiškė christianizacijos vyksmu, kuris sąlygojo šalies civilizacijos augimą bei europeizaciją. Tačiau religiniu ir kultūriniu požiūriu šis procesas buvo labai netolygus. Pakankamai greitai sukrikščionėjo aukštieji visuomenės sluoksniai – visų pirma bajorija, o valstietija pateko į sukrikščionėjusios bajorijos visapusišką valdžią, emociškai užsidarė savo paveldėtoje pagoniškoje pasaulėžiūroje, kuri buvo paremta sakraliniu monizmu. Tuo tarpu bajorija, Lietuvai patekus į politinę ir kultūrinę priklausomybę nuo Lenkijos, palaipsniui perėmė lenkų kalbą ir kultūrą. Taip lietuvių tauta skilo: išliko paveldėta kalba ir pasaulėjauta besiremianti lietuvių tautos dalis  - ją sąlyginai galima pavadinti senlietuviais, ir naujoji lietuvių tautos dalis, perėmusi lenkų kultūrą ir kalbą, ir savo tėvyne laikanti ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją. Ją galima būtų įvardinti litvinais, kaip kad jie lenkiškai save vadino. Litvinai buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdantysis elitas – bajorija - ir tikrasis šios valstybės šeimininkas. Senlietuviai, o tai daugiausia valstietija, buvo visiškai priklausomi nuo litvinų. Tačiau tai nesuteikia pagrindo tarp litvinų ir senlietuvių matyti tik socialinius ir hierarchinius skirtumus. Jie skyrėsi ir savo kultūra bei kalba. Senlietuvių christianizacija buvo lėta. Ji iš esmės baigėsi tik XVIII a. Nuo tada senlietuviai kaip visuma tapo, bent jau valios lygmenyje, litvinų liaudimi. Neabejotina, kad litvinai senlietuvius ir anksčiau laikė sau pavaldžiu socialiniu sluoksniu, tačiau dar ilgą laiką tai neišreiškė pačių valstiečių požiūrio į save (savimonės). Tokio lietuvių tautos matymo neturėtų užgožti faktai, liudijantys valstiečių ir bajorų bendro likimo, bendrų interesų suvokimą. Viena, litvinai kaip etninis vienetas kilo iš senlietuvių. Antra, šis procesas užtruko pakankamai ilgai. Trečia, senlietuviai  - valstiečiai - dėl savo priklausomybės nuo savo ponų (litvinų) ne visada išsakydavo savo tikrąsias pažiūras. Ketvirta, svetimšalių įsiveržimai kenkė ir senlietuviams, ir litvinams. Na ir penkta, litvinizacijos procesas, kaip christianizacijos, europeizacijos bei civilizacėjimo proceso šalutinis produktas, tęsės ilgai ir apėmė galiausiai ir nelitvinų mases – valstiečius. Todėl susiformavo bendrumo jausmas. Tačiau valstietijoje litvinizacijos procesas niekada nebuvo toks gilus kaip bajorijoje. Valstiečių mąstysenoje išliko nedualistinio mąstymo atgyvenos, pasireiškiančios gamtos poetizavimu, susiliejimo su ja jausmais, o be to – dėmesiu ikikrikščioniškam lietuvių tautos istoriniam paveldui (piliakalniams, alkvietėms, laidojimo paminklams ir pan.). Būtent šie emociniai veiksniai tapo prielaida moderniosios epochos lietuvių tautos susiformavimui vadinamojo XIX a. pabaigos atgimimo išdavoje. Modernioji lietuvių tauta susiformavo lietuvių kalbos, identifikacijos tik su Lietuva, t. y., savarankiškos kultūros (lenkiškosios atžvilgiu) pagrindu. Šiuo požiūriu modernioji lietuvių tauta buvo pagoniškosios (baltiškosios) paradigmos tąsa. Tačiau iš kitos pusės, būtent moderniojoje lietuvių tautoje buvo pasiekta pilnutinė – jau sąmoninga – christianizacija – t.y. daugumos lietuviškai kalbančių Lietuvos gyventojų tapatinimasis su krikščionybe, ją priimant savosios pasaulėžiūros pagrindu. Šia prasme moderniąją lietuvių tautą galima laikyti ir pagoniškosios (baltiškosios) bei tradicinės (dualistinės) katalikybės (lenkiškosios) paradigmos sinteze. Juk šiaip ar taip kone per visą Abiejų Tautų Respublikos egzistavimo laikotarpį (bent iki XVIII a. vid., t.y. iki valstiečių švietimo platesnio diegimo pradžią) valstiečiai liko emociškai uždaras,  ir su katalikybe tik išoriškai santykiaujantis Lietuvos gyventojų sluoksnis. Užtat būtent moderniojoje lietuvių tautoje pasiekta masiško sąmoningo krikščionybės įsisavinimo ir perėmimo. Toks tautinis ir pasaulėžiūrinis lietuvių tautos modelis, nepaisant sovietizacijos, rusifikacijos ir ateizacijos, išliko ir  sovietmečiu. Taigi modernioji lietuvių kalba ir savarankiška kultūra pagrįstas tautos modelis pasirodė esąs gyvybingas ir įgalino nepriklausomybės atkūrimą. Po nepriklausomybės atkūrimo atsirado naujų galimybių, bet ir naujų iššūkių. Globalus pasaulis suteikė milžiniškas galimybes atskirtiems individams jų civilizacinių, kultūrinių ir dvasinių poreikių patenkinimui, tačiau  juos kaip lietuvių tautos bendrijos narius įvedė į sunkią konkurencinę būklę. Ekonominis Lietuvos atsilikimas privedė prie didžiulė emigracijos. Globalinių ekonominių ir kultūrinių iššūkių akivaizdoje liberaliosios politinės ir kultūrinės naujosios Lietuvos jėgos suformulavo ir ėmė valingai siekti ambicingo globaliosios Lietuvos projekto realizavimo. Lyginant su ankstesniais projektais – pagoniškuoju, tradicine katalikybe paremtu (lenkiškuoju) bei moderniosios tautos projektais – šis gerokai skiriasi  nuo pastarųjų, nors ir perima kai kuriuos jų bruožus. Visų pirma šis projektas atsižvelgia į milžinišką lietuvių emigraciją. Jau vien šiuo aspektu tai globalios Lietuvos projektas. Šiame projekte neakcentuojamas lietuvių kalbos vaidmuo. Akivaizdu, kad dėl didžiulės emigracijos etniniai lietuviai ir kartu lietuvių kalba globalios Lietuvos projekte nevaidins svarbiausio vaidmens. Dėka skirtingų etninių grupių sugyvenimo, svarbiu pavyzdžiu globaliai Lietuvai bus Lietuvos Didžioji kunigaikštystė. Jos pavyzdys – substancialus būsimosios globaliosios Lietuvos pagrindas. Labai tikėtina, kad dėl geopolitinių, demografinių ir kultūrinių priežasčių globaliosios Lietuvos santykiai su artimiausiais kaimynais – Lenkija ir Baltarusija bus grindžiami Abiejų Tautų Respublikos pavyzdžiu.  Pamažu turėtų įsitvirtinti litviniškoji tautinė tapatybė, tėvyne laikant ne tik Lietuvą, bet ir visą buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų bendriją – Lenkiją, Baltarusiją, galbūt Ukrainą, Latviją. Be abejo, svarbų vaidmenį globaliojoje Lietuvoje turėtų vaidinti lenkų kalba. Taigi šis lietuvių tautos modelis iš esmės skirtųsi nuo kol kas egzistuojančio moderniosios, lietuvių kalba ir savarankiška kultūra pagrįsto lietuvių tautos modelio. Atsižvelgiant į pasaulines tendencijas, globaliosios Lietuvos projektas perspektyvus. Kita vertus, iškyla klausimas ar emigracija ir lietuvių/litvinų tautinė bendrija pačioje Lietuvoje bus pajėgi išsaugoti lietuvišką ar potencialią litvinišką savimonę, jei savo esminiais  - kalbiniais, kultūriniais ir religiniais komponentais nedaug kuo tesiskirtų nuo artimiausių globaliosios Lietuvos partnerių – lenkų ir baltarusių. Be to, projekto sėkmė nemaža dalimi priklausys ir nuo etninių lietuvių pasiryžimo suspenduoti savo pastangas puoselėti tapatybę, priešpastatomą mūsų artimiausiems istoriniams partneriams. Projekto autoriams būdingas liberalizmas su atskirų individų teisių akcentavimu taip pat gali tapti papildomu litviniškosios savimonės erozijos ir defragmentacijos veiksniu. Tačiau, žinoma, šias abejones išsklaidys arba patvirtins tik ateitis. Bet kuriuos atveju šis ambicingas projektas reikštų radikalų posūkį ilgaamžėje Lietuvos istorijoje, atveriantį visiškai naują jos puslapį. Iš čia ir galimos rizikos. Tad mes galime tik palinkėti jos autoriams išminties. O iš savo pusės galėtumėme pasiūlyti šio projekto korekcijas ar alternatyvas, jei išryškėtų silpnosios jo pusės.

Rodyk draugams

Krikščionybės absoliutumas ir universalumas

Visi, bent kiek save siejantys su krikščionybe, matome ir jaučiame, kad ji sparčiai keičiasi. Katalikai tai akivaizdžiai pajuto nuo Vatikano II Susirinkimo. Ne vienam ta nuolatinė kaita – tarsi bangavimas audringoje jūroje - sukelia būseną, panašią į jūros ligą. Jos labai norėtųsi išvengti, bet neįmanoma – keliauti juk reikia. Taip pat ir mes, krikščionys, turėtume jaustis esantys amžini keliautojai, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris neturėjo kur priglausti savo galvos. Tame nėra kieno nors blogos valios. Tokia yra pati realybė – nuolatinė, amžina kaita, judėjimas pirmyn, tačiau nejaučiant, nesuvokiant savo protu to gigantiško proceso, kurio dalimi mes patys esame galutinio rezultato, tik tikint, kad tas tikslas yra Dievas, todėl jis negali būti blogas. Taigi realybė yra dinaminio, o ne statinio pobūdžio. Toks yra ir Dievas, kuris yra Absoliutas, vadinasi būtis per se. Nėra nė vieno daikto ar būtybės, kurie būtų stabilūs savyje, patys iš savęs. Visa kas egzistuoja, egzistuoja tik kaip daiktų ir reiškinių tarpusavio sąveikos bei santykio rezultatas. Tačiau realybė nėra vienalytė nei ontologiniu, nei aksiologiniu požiūriu. Ji greičiau yra skirtingos reikšmės ir vertės lygmenų ir modusų hierarachija, vedanti į viršūnę – Būties Centrą, t.y. Dievą. Visa tai, kas egzistuoja, yra šio Būties Centro išraiška, apraiška. Krikščionybė išpažįsta, kad Absoliutas yra asmuo - sąmoningas, jaučiantis, mylintis ir iš meilės kuriantis (t.y. skleidžiantis iš savęs) pasaulį, o aukščiausia šio sąmoningumo ir meilės apraiška pasaulyje yra Kristus, randamas kiekvieno žmogaus prigimtyje, jo sąžinėje ir prote, gamtos harmonijos dėsniuose ir simboliškai gamtos, žmogaus ir aukščiausio dieviškumo harmoniją išreiškiančiame Šventajame Rašte. Būtent tai ir apibrėžia krikščionybę. Žinoma, daugeliui krikščionių labai norėtųsi labiau apčiuopiamų krikščionybės savitumo įrodymų, tačiau dinaminiame pasaulėvaizdyje, t.y, realybėje tokioje, kokia ji yra,  jų negali būti. Senoji tomistinė apologetika vadovavosi statiniu pasaulėvaizdžiu, tačiau jo laikai seniai praėjo. Taip yra todėl, kad žmogaus sąmonė nuolat vystosi ir įžvelgia vis  naujus realybės aspektus. Kartu keičiasi ir Evangelijos supratimas. Kas lieka? Lieka Būties Centro asmeninis pobūdis, pasaulio kildinimas iš Būties Centro – Aukščiausios sąmonės – meilės ir jos (bei kartu aukščiausio sąmoningumo) apraiška pasaulyje, t.y., Kristaus sąmonė. Bet koks bandymas krikščionybės absoliutumo ieškoti jos istorinėje raiškoje, vadovaujantis principu „extra ecclesiam nulala salus“ (Už Bažnyčios išganymo nėra), pasmerktos nesėkmei. Senieji to absoliutaus krikščionybės unikalumo įrodymai  - krikščionybės egzistavimo ilgumas, pranašystės, stebuklai – nesuteikia absoliutaus tikrumo, nes tiek stebuklų, tiek pranašysčių rasime ir kitose religijose, o ne vienos jų tradicija ilgesnė už krikščionybės. Istorinė krikščionybės apologetika nebeįmanoma. Tačiau prasminga būtų apeliacija į universalius žmogiškosios būties ir jos harmonijos su visata dėsningumus ir aukščiausią, Kristaus, sąmoningumo ir meilės gaidą. Štai čia ir slypi krikščionybės unikalumas. Vis dėl to, bet kuriuo atveju Dievas lieka Didžiąja paslaptimi, iš kurios išplaukia ir visiškai spontaniškas, žmogaus protui neįžvelgiamas Dievo veikimas. Taip pat ir žmoguje. Todėl kas žino kokiais būdais Evangelijos veikimas pasiekia žmogų. Palikime tai Dievui.

Rodyk draugams

Juozas Baltušis ir tautos atgimimas

Tautinio atgimimo laikotarpio Lietuvos istorija slepia daug paslapčių. Štai kad ir itin populiaraus rašytojo Juozo Baltušio pozicija  - viešai jis ne kartą atsiribojo ir nuo Sąjūdžio, ir nuo Lietuvos nepriklausomybės siekių. Neįsigilinus į reikalo esmę būtų galima nesunkiai “paaiškinti” J.Baltušio poziciją. Daug nuoskaudų “buržuazinei” Lietuvai jaučiantis, 1940 m. okupaciją pasveikinęs, 1941 m. iš Lietuvos į SSRS gilumą pasitraukęs ir į Raudonąją armiją įstojęs žmogus, o pokaryje aktyviai dalyvavęs sovietinės Lietuvos visuomniniame ir kultūriniame gyvenime žmogus turbūt ir negalėjo būti kitoks.  Deja, realybė gerokai sudėtingesnė. Praėjusių metų pabaigoje “Metų” žurnale pradėtos publikuoti J. Baltušio dienoraščio ištraukos. Jos įneša daug naujos šviesos į Baltušio laikyseną sovietų valdžios atžvilgiu. Sprendžiant iš dienoraščio eilučių J. Baltušis išgyveno didžiulę pasaulėžiūrinę evoliuciją. Praeityje buvęs entuziastingu komunizmo ir sovietų valdžios simpatiku J Baltušis 8 - dešimtmečio antroje pusėje ir 9 - ame dešimtmetyje jau kategoriškai pasmerkė Staliną už jo kraugeriškus darbus. J. Baltušis taip pat griežtai smerkė Lietuvoje vykdytą rusifikaciją, o Lietuva jam buvo sovietų, Rusijos kolonija, užimta šalis. Apskritai dienraštis atskleidžia visai kitą J. Baltušio veidą. Tai nebuvo naivus “liaudies” rašytojas, piemenėlių skurdžios buities aprašinėtojas. Atvirkščiai, jis buvo labai pastabus, dėmesingas sovietinės Lietuvos gyvenimo detalėms. Tad juo labiau kyla klausimas: kodėl gi J. Baltušis taip neigiamai vertino lietuvių tautos judėjimą nepriklausomybės link atgimimo laikais? Tiesa, sprendžiant iš istoriko M. Tamošaičio tyrimų, ne taip jau neigiamai: privačiai jis ne kartą buvo išsakęs savo pritarimą nepriklausmybės siekiais. Žinoma, tai nepasiekė viešumos ir todėl nepakeitė neigiamos visuomenės daugumos požiūrio į rašytoją. Vis dėl to, J. Baltušio skepticizmas akivaizdus. Kodėl? Kas tai: menininkams kartais nesvetimas nelogiškumas? emocinis nepastovumas, o gal, neduok Dieve, senatvinis maarazmas ar gal net kokia šizofrenija, anot vieno Lietuvos istoriko? Galima, žinoma, daug ką įtarti. Bet grįžkime prie faktų. M. Tamošaičio straipsnyje minima, kad J. Baltušis netikėjo lietuvių tauto vieningumu ir galimybės išsivaduoti, atsiskirti nuo SSRS. Jis yra sakęs: negi KGB mus taip lengvai paleis? Šios eilutės neleidžia kalbėti apie emocinį Baltušio nesubalansuotumą ar juo labiau kokią psichinę ligą. Greičiau čia galia įžvelgti J. Baltušio pesimizmą. Bet vien to neužtenka. Galima būtų pasvarstyti: o gal J. Baltušio,  kurio ištikimybė lietuviškai kalbančiai, “liaudiškai” lietuvių tautai gerai žinoma, laikyseną atgimimo procesų atžvilgiu įtakojo įtarimas ar nuojauta, kad Lietuvos įsijungimas į globalines struktūras gerokai pakeis lietuvių tautą, kad ji bus kitokia, nei jam įprasta? Gal jis kalbėjosi su gerai informuotais asmenimis, kurie jį atitinkamai “apšvietė”? Bet kuriuo atveju dienoraštis liudija, kad J. Baltušis domėjosi politika, turėjo savo nuomonę apie to meto politinius procesus Sovietų Sąjungoje, Varšuvos pakto šalyse ir Vakaruose.

Rodyk draugams

Kelios pastabos apie lietuvių tautos istorinį kelią modernizacijos (desakralizacijos) šviesoje

Galbūt paradoksalu, tačiau retrospektyviai žvelgdami į Lietuvos istoriją galima kalbėti apie jau beveik 700 m. trunkančią Lietuvos modernizaciją, turinčią desakralizacinę ir demitologizacinę reikšmę. 1387 m. lietuvių tauta pasikrikštijo ir buvo įjungta į katalikiškąją Europos civilizaciją. Į Lietuvą atėjusi ortodoksali tradicinė katalikybė buvo paremta griežta antgamtinio ir  gamtos pasaulio perskyra, iššaukiančia ir kitas griežtas cezūras: Dievo ir kūrinijos, dvasios ir materijos, sielos ir kūno. Taigi į Lietuvą atėjo griežtai dualistinė religija, reiškianti išimtinai stiprias pretenzijas į absoliutumą: į savo unikalumą ir išskirtinę reikšmę žmogaus išganymui. Būtent tas išskirtinumas sąlygojo ir minėtų binarinių opozicijų dualumo įveikimą, tačiau griežtai monopolistiniu būdu: Jėzus Kristus, būdamas vienu metu Dievas ir žmogus, jungia Dievą ir kūriniją bei dvasią ir materiją savyje, o čia Žemėje jį atstovauja Bažnyčia – išganymas galimas tik per Bažnyčią („Extra ecclesiam nulla salus“). Nenuostabu tad, kad tradiciniame katalikiškame pasaulėvaizdyje šventumas (sakralumas) griežtai atskirtas nuo profaniškumo. Sakralumas sukoncentruotas bažnyčių erdvėse: tabernakuliuose, altoriuose, relikvijose ir pan. Grubiai kalbant, visa kita desakralizuojama: profaniška tampa visa žmogaus gyvenama erdvė ir ypač gamta. Gamta atiduodama žmogaus poreikių tenkinimui (Pradžios knyga  juk ir sako – visa jums atiduodama, kas želia ir vaikšto). Žmogaus gyvenama erdvė (gyvenvietės, pastatai, daiktai) bei žmonių veiksmai sakralumo įgauna tiek, kiek jie pašventinami kunigo. Tačiau ir tai esmės negali jų ištraukti iš profaniškumo sferos. Taip pat ir pats žmogus sakraliu tampa tik dėka sakramentinių  veiksmų ir sakramentalijų. Tačiau nuodėmė ir vėl žmogų meta į profaniškumo bedugnę. O kadangi griežtai rigoristinėje viduramžiškoje  mąstysenoje nuodėmė  tyko žmogaus kiekviename žingsnyje, tai realiai žmogus didžiąją savo gyvenimo dalį išlieka profaniškojo pasaulio dalimi. Gal tik kaip spingsulė tamsiame žmogaus nuodėmės kūne spindi vos įžvelgiama žmogaus siela. Tokia ortodoksalios katalikybės sąlygota desakralizacija ir demitologizacija buvo labai stiprus impulsas civilizacijos plėtojimuisi. Prisiminkim tik kokį vaidmenį vienuolijos suvaidino Vakarų Europoje įsisavinant nedirbamas žemes, plėtojant žemės ūkį ir netgi pramonę. Juk jeigu visa tai, kas mus supa, nėra sakralu, nėra dieviška, tuomet su visu tai galima daryti tai, kas norima. Tiesa, pirmiausia reikėjo įveikti rigoristinės mąstysenos sąlygotą nusigręžimą nuo pasaulio, „nuodėmės baimę“. Kitaip sakant, reikėjo kompromiso žmogaus prigimtimi, kuri negalėjo susitaikyti su sakralumo monopolizacija ir realaus žmogus gyvenimo nuvertinimu. Žmogui juk brangu daug kas jo gyvenime, o ne tik nedaugelis ritualinių, bažnyčioje atliekamų, veiksmų. Kompromisas pasireiškė tuo, kad iš esmės atsisakyta pretenzijų pajungti visą žmogų, pasitenkinant išoriniu, juridiniu paklusnumu Bažnyčiai pareiškimu. Reformacija, konfesinis Europos pasidalijimas, nacionalinių valstybių formavimas, Apšvieta, galiausiai Didžioji Prancūzijos revoliucija, sugriovusi senąjį režimą („ancient regime“) – visa tai tik ortodoksalios katalikybės pradėtos pasaulio desakralizacijos (ir demitologizacijos) proceso tąsa. Tiesiog dalyje visuomenės pirmiausia buvo atsisakyta tarpininkų tarp sakralios ir profaniškos erdvės – Bažnyčios, o vėliau marksizmo ir ateizmo atveju paneigta ir pati sakralumo idėjos pretenzija į realumą. XIX – XX a. – desakralizuotos visuomenės  ir režimų klestėjimo laikotarpis. Desakralizacijos tendenciją atstovavo ir liberalūs, ir komunistiniai režimai. Šiuo požiūriu skirtumai tarp jų nėra esminiai. Bet kuriuo atveju jų pobūdį apsprendė progreso, racionalumo, materialumo, diskretiško mąstyme tendencijos. Tokio mąstymo pasekmė – milžiniškas mokslinis, techninis progresas, labai išaugęs materialinis gerbūvis, tačiau taip pat ir senkantys kuro ir kitokių resursų ištekliai, Žemės ekologinės pusiausvyros pažeidimas, milžiniškas aplinkos užterštumas, globalinio susinaikinimo grėsmė. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos akivaizdu, kad desakralizacija buvo neišvengiamas žmonijos vystymosi etapas. Žmonija turėjo įveikti mitologinio mąstymo etapą, kurį galima palyginti su vaikyste.  Reikėjo įžengti į suaugusio žmogaus gyvenimą – kovos ir analizės laikotarpį.  Tačiau ir šis žmonijos raidos etapas eina į pabaigą. Sugrįžta – jau nauju lygmeniu – holistinio mąstymo ir veikimo bei sintezės laikai. Nauju vien todėl, kad labai išsiplėtė – iki kosminių mastų - žmonijos akiratis. Taip pat ir krikščionybė atsivėrė savo mistinėms ištakoms, įveikdama pažodinį, tiesiogiai suprastą  dualizmą. Vis dėl to krikščionybėje dualizmas visada išliks, tačiau suprastas absoliučiai, pasiekus natūralias mąstymo ribas. Absoliutas kaip ultima reality gali būti suprastas ir kaip personalus Būties centras, ir kaip beasmenė Būtis, tačiau krikščioniui jis visada asmeninis, todėl santykyje su nedieviška sąmone jis visada Kitas. Iš čia ir pamatinis personalinis krikščioniškos Būties sampratos dualizmas.

Desakralizuojanti modernizacija buvo neišvengiamas, būtinas žmonijos raidos etapas. Negalėjo jo išvengti ir lietuvių tauta. Tik vienos tautos sugebėjo prie jo prisitaikyti, panaudodamos jo privalumus savo labui, o kitos modernizacijos įtakoje gerokai sunyko. Aišku, kad lietuvių tautai, kurios mentalitetas  buvo apspręstas atvirumo sakralumui nuostata, desakralizacija turėjo būti pakankamai skaudi. Lietuvių tautos prisitaikymas prie naujos, krikščioniškos sakralumo sampratos užtruko ilgus šimtmečius. Per tą laiką įvyko nemaža tautinio identiteto erozija.  Naujos, krikščioniškos sakralumo tradicijos susiformavo ir įsitvirtino tik XX a. pirmoje pusėje. XX a. antroje pusėje desakralizacija dar labiau įsibėgėjo sovietinės modernizacijos forma.

Rodyk draugams

Lietuviai ir sovietinė Lietuva

Nepaisant Lietuvos priklausomybės Sovietų Sąjungai, sovietizavimo bei rusifikavimo, lietuviams Lietuvos SSR buvo atskiras kultūrinis vienetas, su kuriuo jie tapatinosi. Neabejotina, kad žvelgiant iš dabartinės nepriklausomos, europietiškos, laisvos Lietuvos pozicijų, tai buvo iliuzija. Tačiau mes turime suprasti kodėl vis dėlto anuometinę Lietuvą priėmė didžioji dalis lietuviais save laikančių jos gyventojų. Šiuo atveju mums svarbu tik jų motyvai. Mes puikiai žinome apie šios „Lietuvos“ iliuziškumą: grėsė vis stiprėjanti rusifikacija, kerojo didžiulės moralinės ydos (alkoholizmas, vagystės, chuliganizmas, veidmainiavimas), nuolatinis deficitas (ypač maisto prekių), itin prasta pramoninių prekių kokybė. Vis dėl to šie dalykai nepakeitė lietuviams būdingos sovietų Lietuvos sutapatinimo su Lietuva. Jiems tuo metu buvo svarbu, kad ši 65, 3 tūkst kvadratinių kilometrų teritorija turėjo savo administracines ribas („sienas“), o įstaigose jie galėjo susikalbėti savo kalba. Buvo sava televizija, radijas, ėjo nemaža lietuviškų laikraščių ir žurnalų. Veikė lietuviškų pradinių, aštuonmečių ir vidurinių mokyklų tinklas. Profesinio meistriškumo jaunimas galėjo išmokti lietuvių kalba dėstomose proftechninėse mokyklose. Aukštasis mokslas taip pat buvo išeinamas lietuvių kalba. Mokslo darbai buvo rašomi lietuvių kalba. Buvo leidžiama daug knygų lietuvių kalba. Susiformavo savita lietuvių sovietinė literatūra, menas. Veikė visoje Sovietų Sąjungoje pagarsėję teatrai. Buvo nemaža valstybinių muziejų.  Veikė platus bibliotekų tinklas. Kūrybinius savo poreikius buvo galima patenkinti liaudies saviveikloje. Visi viešieji užrašai buvo lietuvių kalba (tiesa, greta rusų kalbos).

Keitėsi Lietuvos išorinis vaizdas. Iškilo galingos pramonės įmonės, Lietuvos paviršių išraižė asfaltuoti keliai, elektros perdavimo linijų stulpai. Kaimo Lietuva, medinių kaimo trobelių Lietuva, pamažu virto miesto Lietuva, mūro Lietuva. Miesteliuose atsirado ištisa prekybos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūrinių įstaigų infrastruktūra: mokyklos, kultūros namai, ambulatorijos, parduotuvės. Miestuose iškilo didžiuliai, tiesa nuobodūs, daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalai. Kad ir nesparčiai bei nelabai kokybiškai, buvo restauruojami senamiesčiai, pilys, dvarų rūmai. Susiformavo savita lietuviška architektūra.

Praėjus dviems dešimtmečiams po karo gerokai pakilo pragyvenimo lygis. 8 – 9 a-me dešimtmečiuose nemaža lietuvių šeimų turėjo savo automobilius, motociklus, televizorius. Padaugėjo buitinės technikos. Buvo daug statoma daugiabučių namų. Žmonės ir patys statėsi savo individualius namus. Ir ne tik kaimuose ar mažuose miesteliuose: taip pat ir apie didžiuosius miestus susiformavo didžiuliai priemiesčiai su individualių namų kvartalais. Miestuose gyvenančių lietuvių poreikis dirbti žemę buvo patenkinamas vadinamuosiuose kolektyviniuose soduose – kiekviena šeima galėjo įsigyti 6 arų žemės sklypelį, jame pasistatyti nedidelį namelį, įsiveisti nedidelį sodelį, pasisodinti daržovių.

To meto lietuviams mažai terūpėjo, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys Sovietų Sąjungos vadovybei tebuvo „vitrina“, Vakarams turinti pademonstruoti sovietinio socializmo „pranašumus“ kapitalizmo atžvilgiu. O juk visas tas sąlyginis gerbūvis tebuvo pagrįstas sovietų interesais – kitų garantijų nebuvo. Pasikeitus politikai viskas galėjo griūti kaip kortų namelis, nes giluminiai sovietų valdovų motyvai nesikeitė: Pabaltijo visapusiškas įjungimas į imperijos  kūną ir susovietinimas.

Rodyk draugams

Nežemiškas protas ir žmonijos ateitis

Žmonijos požiūrį į nežemišką protą apsprendžia pasaulėžiūra. Sekuliariai nusiteikusi Vakarų visuomenė iš esmė netiki nežemiško proto egzistavimu. Žmogus scientistiniu mąstymu persiėmusiems – vienintelė protu disponuojanti būtybė. Jos proto veikimą aprašo racionalūs dėsniai, kuriuos geriausiai interpretuoja pozityvizmu besivadovaujantys mokslininkai. Patys dėsniai numato racionalios, liberalios visuomenės sukūrimo galimybę. Tokia visuomenė nuoseklia juda nepaliaujamo progreso keliu į vis pilnesnį materialių poreikių patenkinimą. Racionalaus proto sfera (noosfera) apgaubtą žemę supa šaltas, tuščias kosmosas – žmogaus proto užkariavimui skirta erdvė. Paradoksaliu būdu ir ortodoksalių krikščionių tikėjimas suartėja su sekuliarizuotos visuomenės požiūriu į realybę. Žinoma, krikščionys neneigia Dievo, taigi, galingo nežemiško proto bei jo dvasiškų būtybių – angelų – egzistavimo, tačiau šiais laikais Dievas vis labiau traukiasi iš aktyvaus dalyvavimo žmonių gyvenime stebuklų pavidalu, palikdamas Žemę pačiam žmogui ir gamtos dėsnių veikimui. Tad Dievas daugelio krikščionių akyse – tik pirmoji būties priežastis, pirmasis visa ko judintojas, bet ne būtybė, kurios veikimas būtų apčiuopiamas. O angelų funkcijos apskritai daugeliui neaiškios. Tad nereikia stebėtis, kad ir šiuolaikiniams krikščionims kosmosas yra gigantiškų mastų tuščia erdvė, palikta iš esmės žmogaus nuožiūrai. Tokia kosmoso samprata nuo XX a. II pusės žmonių sąmonėje visgi sparčiai keičiasi. Jau seniai ieškoma kosminių civilizacijų, bandoma joms perduoti informaciją apie žmoniją, užmegzti su jomis ryšius, Vis daugiau žmonių tiki NSO fenomeno autentiškumu, pasakojimais apie ateivius, jų vaidmenį žmonijos istorijoje. Situacija keičiasi ir teologijoje: gimė egzoteologija, kuri bando permąstytu krikščionybės dogmas pasaulių daugeriopumo hipotezės šviesoje. Prisiminti ankstesnių kartų teologų, Bažnyčios tėvų požiūriai į žymiai didesnį angelų vaidmenį kūrime nei kad jo laikomasi dabar. New age taip pat žadina žmonių palankumą nežemiško intelekto idėjos atžvilgiu. Tačiau kol kas nežemiško proto idėja lieka  tikėjimo ir intelektualiniame lygmenyje, netapdama praktinio gyvenimo dalimi.

O kas atsitiktų su žmonija, jei vienokie ar kitokie faktai priverstų didesnę žmonijos dalį vienareikšmiškai pripažinti nežemiško proto egzistavimą? Jei, sakykim, viena ar kita ateivių civilizacija kažkokiu visiems akivaizdžiu būdu leistų apie save sužinoti? Reikia pasakyti, kad tai kardinaliai pakeistų žmonijos gyvenimą. Tai reikštų, kad mes esame didesnės protingų būtybių civilizacijų bendrijos dalis. Mums reiktų prisiderinti prie jos. Tai automatiškai vestų prie žymiai glaudesnio žmonijos susivienijimo  - juk reiktų stiprios, veikti galinčios, žmonijos atstovybės, galinčios vesti dialogą su ta bendrija. Be to, bendrijos narių civilizacinio pajėgumo skirtumai leistų pripažinti, kad esama civilizacijų, kurios žymiai toliau pažengusios už žmoniją. Tokios civilizacijos mūsų atžvilgiu neišvengiamai taptų mokytojomis. Labiau išsivysčiusių civilizacijų egzistavimo faktas neišvengiamai verstų didžiąją žmonijos dalį pripažinti ir Aukščiausio Visatos Proto – Dievo egzistavimą. Aišku, tai labai paveiktų visas Žemės religijas. Turėtų susiformuoti nauja moralė, tiksliau nauja jos šaka santykiams su nežemiškomis protingomis būtybėmis reguliuoti. Aukštesnei už žmogų bei visą žmoniją moralinio ir intelektualinio autoriteto akivaizdumo faktas galutinai palaidotų individualistinę, egoistinę moralę. Pareigos visuomenei iš tikėjimo kategorijos pereitų į akivaizdumo, žinojimo kategoriją. Naujų galimybių ir naujų pavojų akivaizdoje Žemėje galutinai išnyktų karai ir kiti aštrūs konfliktai. Kontaktai su aukštai išsivysčiusiomis civilizacijomis paskatintų naujų, galingų technologijų ir energijos šaltinių atsiradimą, kas neregėtai padidintų žmonijos gerbūvį. Labai išaugtų žmogaus gyvenimo amžius. Žmogus įgytų naujų sugebėjimų - pav. telepatijos, telekinezės ir kitų, šiuo metu laikomų paranormaliais.

Rodyk draugams

Evoliucijos teorija pasaulėžiūrų šviesoje

Evoliucijos teorija yra vienas iš tų atvejų, kai teistinių bei scientistinių ideologijų priešprieša labai supaprastina realybę. Paprastai evoliucija suvokiama kaip teorija, aiškinanti  biologinių rūšių kilmę viena iš kitos. Įprastinė evoliucijos teorijos sako, kad visos biologinės rūšys išsivystė iš neorganinės gamtos per šimtus milijonų metų. Darvinizmas teigia, kad pagrindiniai evoliucijos faktoriai (veiksniai) – natūrali atranka ir prisitaikymas prie aplinkos.  Per milijonus metų išsivystė visa tam gamtos įvairovė, kurią mes matome. Taip pat ir pats žmogus. Galų gale, biologinė evoliucija – tik dalis platesnės gamtos evoliucijos. Materijos evoliucija –  elementariųjų dalelių formavimasis, jų jungimasis į atomus bei molekules – taip pat evoliucijos vienas iš momentų. Krikščionys fundamentalistai aiškina, kad biologinės rūšys buvo sukurtos Dievo specialiu aktu, kiekviena atskirai.  Ir vienas, ir kitas biologinės įvairovės aiškinimas sunkiai įtikinamas. Darvinistai negali paaiškinti kodėl iki šiol tiek mažai randama (jei apskritai randama) tarpinių formų ir kaip apskritai būtų įmanoma evoliucija iš tarkim peleko į sparną (kaip galėtų egzistuoti  organizmas, turintis pusiau sparną ir pusiau peleką)), o kreacionistai nesugeba paaiškinti, kodėl rūšys turi tiek daug panašumų (panaši ląstelių sandara ir organų morfologija). Abu šie aiškinimai griežtai dogmatiniai, išplaukiantys iš atitinkamų ideologinių nuostatų ir skirti būtent toms nuostatoms aptarnauti. Krecionistams tai pastangos įrodyti griežtai antgamtinio, „nieko“ sfera nuo kūrinijos atskirto, Dievo koncepciją, kuri  šiuolaikinės filosofijos ir gamtamokslio šviesoje  yra sunkiai pagrindžiama. Darvinistams tokia ideologinė būtinybė yra visuotinio, vienakrypčio, neatšaukiamo progreso idėja, atmetanti bet kokios sąmonės už žmogaus sąmonės (kuri taip pat yra materialios evoliucijos padarinys)  egzistavimą. Kitaip sakant, jų įsitikinimu biologinė įvairovė yra atsitiktinumo žaismo padarinys. Žmogui atsiradus – Dievo arba atsitiktinumo vaidmenį perėmė pats žmogus.  Kitaip sakant, visa darvinistinės evoliucijos teorija paremta tik ideologiniu konfliktu su  teizmu. Susidūrus su neišvengiamais  prieštaravimais, atgimė lamarkizmas vitalizmo forma, o taip pat įvairios šuolinės evoliucijos teorijos: esą tam tikrais istorijos etapais evoliucija tiek paspartėdavo (dėl gamtinių sąlygų pasikeitimo), kad atsirasdavo naujos rūšys.  Bet tai jau nebe klasikinė evoliucija.  Čia jau akivaizdžiai priartėjame prie kreacionistinių pozicijų. Kodėl apskritai įmanoma evoliucija iš mažiau sudėtingų organizmų į sudėtingesnius? Galų gale ar apskritai vyksta evoliucija? Gal vyksta devoliucija? O gal biologinė ir nebiologinės gamtos įvairovė bei jos tarpusavio sąveika aiškintina visai kitaip?  Gal tam tikrais istorijos momentais būta ir evoliucijos, ir devoliucijos (degradacijos), ir kreacionizmo? Panašiai bando aiškinti Vedomis besiremiančios biologinės teorijos. Tik kūrėjas šiuo atveju ne pats Būties Absoliutas, bet  žemesnėje būties hierarchijos pakopoje esančios sąmoningos būtybės (krikščionybėje – tai angelai). Jos sukuria pradinius rūšių pavyzdžius iš jau esančios biologinės  medžiagos ir sudaro sąlygas joms vystytis tam tikrose ribose. T.y. egzistuoja tam tiktas jų raidos ciklas, kuriam baigiantis esamos biologinės rūšys pamažu užleidžia vietą kitoms (taip pat sukuriamoms). Galima ir sukurtų biologinių rūšių devoliucija (pav. iš žmonių į beždžiones). Vedistinės pasaulėžiūros šviesoje apskritai nebūtų prasmės kalbėti apie evoliuciją kaip apie nuoseklų, nepaliaujamą procesą, nebent pačia  bendriausia filosofine prasme, atsižvelgiant į tai, kad Absoliutas yra geras ir visa tai, ką jis įgalina, yra gera, todėl galiausiai tai pozityvus ir kažkur  aukštyn vedantis procesas. Toks požiūris nesunkiai galėtų būti suderinamas ir su krikščionybe. Juk nemaža Bažnyčios tėvų laikėsi nuostatos, kad kūrimo procese aktyviai dalyvavo ir dangiškos būtybės - angelai. Tačiau tai tik vienas iš galimų biologinės įvairovės aiškinimų - jų yra nepalyginamai daugiau.

Rodyk draugams

←senesni