Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Kelios pastabos apie lietuvių tautos istorinį kelią modernizacijos (desakralizacijos) šviesoje

2017-03-20

Galbūt paradoksalu, tačiau retrospektyviai žvelgdami į Lietuvos istoriją galima kalbėti apie jau beveik 700 m. trunkančią Lietuvos modernizaciją, turinčią desakralizacinę ir demitologizacinę reikšmę. 1387 m. lietuvių tauta pasikrikštijo ir buvo įjungta į katalikiškąją Europos civilizaciją. Į Lietuvą atėjusi ortodoksali tradicinė katalikybė buvo paremta griežta antgamtinio ir  gamtos pasaulio perskyra, iššaukiančia ir kitas griežtas cezūras: Dievo ir kūrinijos, dvasios ir materijos, sielos ir kūno. Taigi į Lietuvą atėjo griežtai dualistinė religija, reiškianti išimtinai stiprias pretenzijas į absoliutumą: į savo unikalumą ir išskirtinę reikšmę žmogaus išganymui. Būtent tas išskirtinumas sąlygojo ir minėtų binarinių opozicijų dualumo įveikimą, tačiau griežtai monopolistiniu būdu: Jėzus Kristus, būdamas vienu metu Dievas ir žmogus, jungia Dievą ir kūriniją bei dvasią ir materiją savyje, o čia Žemėje jį atstovauja Bažnyčia – išganymas galimas tik per Bažnyčią („Extra ecclesiam nulla salus“). Nenuostabu tad, kad tradiciniame katalikiškame pasaulėvaizdyje šventumas (sakralumas) griežtai atskirtas nuo profaniškumo. Sakralumas sukoncentruotas bažnyčių erdvėse: tabernakuliuose, altoriuose, relikvijose ir pan. Grubiai kalbant, visa kita desakralizuojama: profaniška tampa visa žmogaus gyvenama erdvė ir ypač gamta. Gamta atiduodama žmogaus poreikių tenkinimui (Pradžios knyga  juk ir sako – visa jums atiduodama, kas želia ir vaikšto). Žmogaus gyvenama erdvė (gyvenvietės, pastatai, daiktai) bei žmonių veiksmai sakralumo įgauna tiek, kiek jie pašventinami kunigo. Tačiau ir tai esmės negali jų ištraukti iš profaniškumo sferos. Taip pat ir pats žmogus sakraliu tampa tik dėka sakramentinių  veiksmų ir sakramentalijų. Tačiau nuodėmė ir vėl žmogų meta į profaniškumo bedugnę. O kadangi griežtai rigoristinėje viduramžiškoje  mąstysenoje nuodėmė  tyko žmogaus kiekviename žingsnyje, tai realiai žmogus didžiąją savo gyvenimo dalį išlieka profaniškojo pasaulio dalimi. Gal tik kaip spingsulė tamsiame žmogaus nuodėmės kūne spindi vos įžvelgiama žmogaus siela. Tokia ortodoksalios katalikybės sąlygota desakralizacija ir demitologizacija buvo labai stiprus impulsas civilizacijos plėtojimuisi. Prisiminkim tik kokį vaidmenį vienuolijos suvaidino Vakarų Europoje įsisavinant nedirbamas žemes, plėtojant žemės ūkį ir netgi pramonę. Juk jeigu visa tai, kas mus supa, nėra sakralu, nėra dieviška, tuomet su visu tai galima daryti tai, kas norima. Tiesa, pirmiausia reikėjo įveikti rigoristinės mąstysenos sąlygotą nusigręžimą nuo pasaulio, „nuodėmės baimę“. Kitaip sakant, reikėjo kompromiso žmogaus prigimtimi, kuri negalėjo susitaikyti su sakralumo monopolizacija ir realaus žmogus gyvenimo nuvertinimu. Žmogui juk brangu daug kas jo gyvenime, o ne tik nedaugelis ritualinių, bažnyčioje atliekamų, veiksmų. Kompromisas pasireiškė tuo, kad iš esmės atsisakyta pretenzijų pajungti visą žmogų, pasitenkinant išoriniu, juridiniu paklusnumu Bažnyčiai pareiškimu. Reformacija, konfesinis Europos pasidalijimas, nacionalinių valstybių formavimas, Apšvieta, galiausiai Didžioji Prancūzijos revoliucija, sugriovusi senąjį režimą („ancient regime“) – visa tai tik ortodoksalios katalikybės pradėtos pasaulio desakralizacijos (ir demitologizacijos) proceso tąsa. Tiesiog dalyje visuomenės pirmiausia buvo atsisakyta tarpininkų tarp sakralios ir profaniškos erdvės – Bažnyčios, o vėliau marksizmo ir ateizmo atveju paneigta ir pati sakralumo idėjos pretenzija į realumą. XIX – XX a. – desakralizuotos visuomenės  ir režimų klestėjimo laikotarpis. Desakralizacijos tendenciją atstovavo ir liberalūs, ir komunistiniai režimai. Šiuo požiūriu skirtumai tarp jų nėra esminiai. Bet kuriuo atveju jų pobūdį apsprendė progreso, racionalumo, materialumo, diskretiško mąstyme tendencijos. Tokio mąstymo pasekmė – milžiniškas mokslinis, techninis progresas, labai išaugęs materialinis gerbūvis, tačiau taip pat ir senkantys kuro ir kitokių resursų ištekliai, Žemės ekologinės pusiausvyros pažeidimas, milžiniškas aplinkos užterštumas, globalinio susinaikinimo grėsmė. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos akivaizdu, kad desakralizacija buvo neišvengiamas žmonijos vystymosi etapas. Žmonija turėjo įveikti mitologinio mąstymo etapą, kurį galima palyginti su vaikyste.  Reikėjo įžengti į suaugusio žmogaus gyvenimą – kovos ir analizės laikotarpį.  Tačiau ir šis žmonijos raidos etapas eina į pabaigą. Sugrįžta – jau nauju lygmeniu – holistinio mąstymo ir veikimo bei sintezės laikai. Nauju vien todėl, kad labai išsiplėtė – iki kosminių mastų - žmonijos akiratis. Taip pat ir krikščionybė atsivėrė savo mistinėms ištakoms, įveikdama pažodinį, tiesiogiai suprastą  dualizmą. Vis dėl to krikščionybėje dualizmas visada išliks, tačiau suprastas absoliučiai, pasiekus natūralias mąstymo ribas. Absoliutas kaip ultima reality gali būti suprastas ir kaip personalus Būties centras, ir kaip beasmenė Būtis, tačiau krikščioniui jis visada asmeninis, todėl santykyje su nedieviška sąmone jis visada Kitas. Iš čia ir pamatinis personalinis krikščioniškos Būties sampratos dualizmas.

Desakralizuojanti modernizacija buvo neišvengiamas, būtinas žmonijos raidos etapas. Negalėjo jo išvengti ir lietuvių tauta. Tik vienos tautos sugebėjo prie jo prisitaikyti, panaudodamos jo privalumus savo labui, o kitos modernizacijos įtakoje gerokai sunyko. Aišku, kad lietuvių tautai, kurios mentalitetas  buvo apspręstas atvirumo sakralumui nuostata, desakralizacija turėjo būti pakankamai skaudi. Lietuvių tautos prisitaikymas prie naujos, krikščioniškos sakralumo sampratos užtruko ilgus šimtmečius. Per tą laiką įvyko nemaža tautinio identiteto erozija.  Naujos, krikščioniškos sakralumo tradicijos susiformavo ir įsitvirtino tik XX a. pirmoje pusėje. XX a. antroje pusėje desakralizacija dar labiau įsibėgėjo sovietinės modernizacijos forma.

Rodyk draugams

Lietuviai ir sovietinė Lietuva

2017-03-17

Nepaisant Lietuvos priklausomybės Sovietų Sąjungai, sovietizavimo bei rusifikavimo, lietuviams Lietuvos SSR buvo atskiras kultūrinis vienetas, su kuriuo jie tapatinosi. Neabejotina, kad žvelgiant iš dabartinės nepriklausomos, europietiškos, laisvos Lietuvos pozicijų, tai buvo iliuzija. Tačiau mes turime suprasti kodėl vis dėlto anuometinę Lietuvą priėmė didžioji dalis lietuviais save laikančių jos gyventojų. Šiuo atveju mums svarbu tik jų motyvai. Mes puikiai žinome apie šios „Lietuvos“ iliuziškumą: grėsė vis stiprėjanti rusifikacija, kerojo didžiulės moralinės ydos (alkoholizmas, vagystės, chuliganizmas, veidmainiavimas), nuolatinis deficitas (ypač maisto prekių), itin prasta pramoninių prekių kokybė. Vis dėl to šie dalykai nepakeitė lietuviams būdingos sovietų Lietuvos sutapatinimo su Lietuva. Jiems tuo metu buvo svarbu, kad ši 65, 3 tūkst kvadratinių kilometrų teritorija turėjo savo administracines ribas („sienas“), o įstaigose jie galėjo susikalbėti savo kalba. Buvo sava televizija, radijas, ėjo nemaža lietuviškų laikraščių ir žurnalų. Veikė lietuviškų pradinių, aštuonmečių ir vidurinių mokyklų tinklas. Profesinio meistriškumo jaunimas galėjo išmokti lietuvių kalba dėstomose proftechninėse mokyklose. Aukštasis mokslas taip pat buvo išeinamas lietuvių kalba. Mokslo darbai buvo rašomi lietuvių kalba. Buvo leidžiama daug knygų lietuvių kalba. Susiformavo savita lietuvių sovietinė literatūra, menas. Veikė visoje Sovietų Sąjungoje pagarsėję teatrai. Buvo nemaža valstybinių muziejų.  Veikė platus bibliotekų tinklas. Kūrybinius savo poreikius buvo galima patenkinti liaudies saviveikloje. Visi viešieji užrašai buvo lietuvių kalba (tiesa, greta rusų kalbos).

Keitėsi Lietuvos išorinis vaizdas. Iškilo galingos pramonės įmonės, Lietuvos paviršių išraižė asfaltuoti keliai, elektros perdavimo linijų stulpai. Kaimo Lietuva, medinių kaimo trobelių Lietuva, pamažu virto miesto Lietuva, mūro Lietuva. Miesteliuose atsirado ištisa prekybos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūrinių įstaigų infrastruktūra: mokyklos, kultūros namai, ambulatorijos, parduotuvės. Miestuose iškilo didžiuliai, tiesa nuobodūs, daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalai. Kad ir nesparčiai bei nelabai kokybiškai, buvo restauruojami senamiesčiai, pilys, dvarų rūmai. Susiformavo savita lietuviška architektūra.

Praėjus dviems dešimtmečiams po karo gerokai pakilo pragyvenimo lygis. 8 – 9 a-me dešimtmečiuose nemaža lietuvių šeimų turėjo savo automobilius, motociklus, televizorius. Padaugėjo buitinės technikos. Buvo daug statoma daugiabučių namų. Žmonės ir patys statėsi savo individualius namus. Ir ne tik kaimuose ar mažuose miesteliuose: taip pat ir apie didžiuosius miestus susiformavo didžiuliai priemiesčiai su individualių namų kvartalais. Miestuose gyvenančių lietuvių poreikis dirbti žemę buvo patenkinamas vadinamuosiuose kolektyviniuose soduose – kiekviena šeima galėjo įsigyti 6 arų žemės sklypelį, jame pasistatyti nedidelį namelį, įsiveisti nedidelį sodelį, pasisodinti daržovių.

To meto lietuviams mažai terūpėjo, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys Sovietų Sąjungos vadovybei tebuvo „vitrina“, Vakarams turinti pademonstruoti sovietinio socializmo „pranašumus“ kapitalizmo atžvilgiu. O juk visas tas sąlyginis gerbūvis tebuvo pagrįstas sovietų interesais – kitų garantijų nebuvo. Pasikeitus politikai viskas galėjo griūti kaip kortų namelis, nes giluminiai sovietų valdovų motyvai nesikeitė: Pabaltijo visapusiškas įjungimas į imperijos  kūną ir susovietinimas.

Rodyk draugams

Nežemiškas protas ir žmonijos ateitis

2017-03-15

Žmonijos požiūrį į nežemišką protą apsprendžia pasaulėžiūra. Sekuliariai nusiteikusi Vakarų visuomenė iš esmė netiki nežemiško proto egzistavimu. Žmogus scientistiniu mąstymu persiėmusiems – vienintelė protu disponuojanti būtybė. Jos proto veikimą aprašo racionalūs dėsniai, kuriuos geriausiai interpretuoja pozityvizmu besivadovaujantys mokslininkai. Patys dėsniai numato racionalios, liberalios visuomenės sukūrimo galimybę. Tokia visuomenė nuoseklia juda nepaliaujamo progreso keliu į vis pilnesnį materialių poreikių patenkinimą. Racionalaus proto sfera (noosfera) apgaubtą žemę supa šaltas, tuščias kosmosas – žmogaus proto užkariavimui skirta erdvė. Paradoksaliu būdu ir ortodoksalių krikščionių tikėjimas suartėja su sekuliarizuotos visuomenės požiūriu į realybę. Žinoma, krikščionys neneigia Dievo, taigi, galingo nežemiško proto bei jo dvasiškų būtybių – angelų – egzistavimo, tačiau šiais laikais Dievas vis labiau traukiasi iš aktyvaus dalyvavimo žmonių gyvenime stebuklų pavidalu, palikdamas Žemę pačiam žmogui ir gamtos dėsnių veikimui. Tad Dievas daugelio krikščionių akyse – tik pirmoji būties priežastis, pirmasis visa ko judintojas, bet ne būtybė, kurios veikimas būtų apčiuopiamas. O angelų funkcijos apskritai daugeliui neaiškios. Tad nereikia stebėtis, kad ir šiuolaikiniams krikščionims kosmosas yra gigantiškų mastų tuščia erdvė, palikta iš esmės žmogaus nuožiūrai. Tokia kosmoso samprata nuo XX a. II pusės žmonių sąmonėje visgi sparčiai keičiasi. Jau seniai ieškoma kosminių civilizacijų, bandoma joms perduoti informaciją apie žmoniją, užmegzti su jomis ryšius, Vis daugiau žmonių tiki NSO fenomeno autentiškumu, pasakojimais apie ateivius, jų vaidmenį žmonijos istorijoje. Situacija keičiasi ir teologijoje: gimė egzoteologija, kuri bando permąstytu krikščionybės dogmas pasaulių daugeriopumo hipotezės šviesoje. Prisiminti ankstesnių kartų teologų, Bažnyčios tėvų požiūriai į žymiai didesnį angelų vaidmenį kūrime nei kad jo laikomasi dabar. New age taip pat žadina žmonių palankumą nežemiško intelekto idėjos atžvilgiu. Tačiau kol kas nežemiško proto idėja lieka  tikėjimo ir intelektualiniame lygmenyje, netapdama praktinio gyvenimo dalimi.

O kas atsitiktų su žmonija, jei vienokie ar kitokie faktai priverstų didesnę žmonijos dalį vienareikšmiškai pripažinti nežemiško proto egzistavimą? Jei, sakykim, viena ar kita ateivių civilizacija kažkokiu visiems akivaizdžiu būdu leistų apie save sužinoti? Reikia pasakyti, kad tai kardinaliai pakeistų žmonijos gyvenimą. Tai reikštų, kad mes esame didesnės protingų būtybių civilizacijų bendrijos dalis. Mums reiktų prisiderinti prie jos. Tai automatiškai vestų prie žymiai glaudesnio žmonijos susivienijimo  - juk reiktų stiprios, veikti galinčios, žmonijos atstovybės, galinčios vesti dialogą su ta bendrija. Be to, bendrijos narių civilizacinio pajėgumo skirtumai leistų pripažinti, kad esama civilizacijų, kurios žymiai toliau pažengusios už žmoniją. Tokios civilizacijos mūsų atžvilgiu neišvengiamai taptų mokytojomis. Labiau išsivysčiusių civilizacijų egzistavimo faktas neišvengiamai verstų didžiąją žmonijos dalį pripažinti ir Aukščiausio Visatos Proto – Dievo egzistavimą. Aišku, tai labai paveiktų visas Žemės religijas. Turėtų susiformuoti nauja moralė, tiksliau nauja jos šaka santykiams su nežemiškomis protingomis būtybėmis reguliuoti. Aukštesnei už žmogų bei visą žmoniją moralinio ir intelektualinio autoriteto akivaizdumo faktas galutinai palaidotų individualistinę, egoistinę moralę. Pareigos visuomenei iš tikėjimo kategorijos pereitų į akivaizdumo, žinojimo kategoriją. Naujų galimybių ir naujų pavojų akivaizdoje Žemėje galutinai išnyktų karai ir kiti aštrūs konfliktai. Kontaktai su aukštai išsivysčiusiomis civilizacijomis paskatintų naujų, galingų technologijų ir energijos šaltinių atsiradimą, kas neregėtai padidintų žmonijos gerbūvį. Labai išaugtų žmogaus gyvenimo amžius. Žmogus įgytų naujų sugebėjimų - pav. telepatijos, telekinezės ir kitų, šiuo metu laikomų paranormaliais.

Rodyk draugams

Evoliucija teorija pasaulėžiūrų šviesoje

2017-03-11

Evoliucijos teorija yra vienas iš tų atvejų, kai teistinių bei scientistinių ideologijų priešprieša labai supaprastina realybę. Paprastai evoliucija suvokiama kaip teorija, aiškinanti  biologinių rūšių kilmę viena iš kitos. Įprastinė evoliucijos teorijos sako, kad visos biologinės rūšys išsivystė iš neorganinės gamtos per šimtus milijonų metų. Darvinizmas teigia, kad pagrindiniai evoliucijos faktoriai (veiksniai) – natūrali atranka ir prisitaikymas prie aplinkos.  Per milijonus metų išsivystė visa tam gamtos įvairovė, kurią mes matome. Taip pat ir pats žmogus. Galų gale, biologinė evoliucija – tik dalis platesnės gamtos evoliucijos. Materijos evoliucija –  elementariųjų dalelių formavimasis, jų jungimasis į atomus bei molekules – taip pat evoliucijos vienas iš momentų. Krikščionys fundamentalistai aiškina, kad biologinės rūšys buvo sukurtos Dievo specialiu aktu, kiekviena atskirai.  Ir vienas, ir kitas biologinės įvairovės aiškinimas sunkiai įtikinamas. Darvinistai negali paaiškinti kodėl iki šiol tiek mažai randama (jei apskritai randama) tarpinių formų ir kaip apskritai būtų įmanoma evoliucija iš tarkim peleko į sparną (kaip galėtų egzistuoti  organizmas, turintis pusiau sparną ir pusiau peleką)), o kreacionistai nesugeba paaiškinti, kodėl rūšys turi tiek daug panašumų (panaši ląstelių sandara ir organų morfologija). Abu šie aiškinimai griežtai dogmatiniai, išplaukiantys iš atitinkamų ideologinių nuostatų ir skirti būtent toms nuostatoms aptarnauti. Krecionistams tai pastangos įrodyti griežtai antgamtinio, „nieko“ sfera nuo kūrinijos atskirto, Dievo koncepciją, kuri  šiuolaikinės filosofijos ir gamtamokslio šviesoje  yra sunkiai pagrindžiama. Darvinistams tokia ideologinė būtinybė yra visuotinio, vienakrypčio, neatšaukiamo progreso idėja, atmetanti bet kokios sąmonės už žmogaus sąmonės (kuri taip pat yra materialios evoliucijos padarinys)  egzistavimą. Kitaip sakant, jų įsitikinimu biologinė įvairovė yra atsitiktinumo žaismo padarinys. Žmogui atsiradus – Dievo arba atsitiktinumo vaidmenį perėmė pats žmogus.  Kitaip sakant, visa darvinistinės evoliucijos teorija paremta tik ideologiniu konfliktu su  teizmu. Susidūrus su neišvengiamais  prieštaravimais, atgimė lamarkizmas vitalizmo forma, o taip pat įvairios šuolinės evoliucijos teorijos: esą tam tikrais istorijos etapais evoliucija tiek paspartėdavo (dėl gamtinių sąlygų pasikeitimo), kad atsirasdavo naujos rūšys.  Bet tai jau nebe klasikinė evoliucija.  Čia jau akivaizdžiai priartėjame prie kreacionistinių pozicijų. Kodėl apskritai įmanoma evoliucija iš mažiau sudėtingų organizmų į sudėtingesnius? Galų gale ar apskritai vyksta evoliucija? Gal vyksta devoliucija? O gal biologinė ir nebiologinės gamtos įvairovė bei jos tarpusavio sąveika aiškintina visai kitaip?  Gal tam tikrais istorijos momentais būta ir evoliucijos, ir devoliucijos (degradacijos), ir kreacionizmo? Panašiai bando aiškinti Vedomis besiremiančios biologinės teorijos. Tik kūrėjas šiuo atveju ne pats Būties Absoliutas, bet  žemesnėje būties hierarchijos pakopoje esančios sąmoningos būtybės (krikščionybėje – tai angelai). Jos sukuria pradinius rūšių pavyzdžius iš jau esančios biologinės  medžiagos ir sudaro sąlygas joms vystytis tam tikrose ribose. T.y. egzistuoja tam tiktas jų raidos ciklas, kuriam baigiantis esamos biologinės rūšys pamažu užleidžia vietą kitoms (taip pat sukuriamoms). Galima ir sukurtų biologinių rūšių devoliucija (pav. iš žmonių į beždžiones). Vedistinės pasaulėžiūros šviesoje apskritai nebūtų prasmės kalbėti apie evoliuciją kaip apie nuoseklų, nepaliaujamą procesą, nebent pačia  bendriausia filosofine prasme, atsižvelgiant į tai, kad Absoliutas yra geras ir visa tai, ką jis įgalina, yra gera, todėl galiausiai tai pozityvus ir kažkur  aukštyn vedantis procesas. Toks požiūris nesunkiai galėtų būti suderinamas ir su krikščionybe. Juk nemaža Bažnyčios tėvų laikėsi nuostatos, kad kūrimo procese aktyviai dalyvavo ir dangiškos būtybės - angelai. Tačiau tai tik vienas iš galimų biologinės įvairovės aiškinimų - jų yra nepalyginamai daugiau.

Rodyk draugams

Naujosios sąmonės gimimas

2017-03-06

Gyvename esminių pokyčių laikais. Naujosios sąmonės aušros spinduliai matomi įvairiausiose srityse: moksle, religijose, mene, visuomenėse iniciatyvose ir politikoje. Visur matomos pastangos jaustis visumos dalimi. Žmonėms rūpi visuma, o ne atskirybės.  Vis labiau stiprėja holistinis mąstymas. Gamtos moksluose įveiktas niutoniškasis - dekartiškasis mąstymas. Materijos sąvoka nebeteko bet kokios prasmės. Operuojama energijos ir informacijos,  jų santykio sąvokomis, o ne kietų, statiškų dalelių sąveikos samprata. Senasis mechanistinis priežastingumas neteko prasmės. Dabar geriausiu atveju kalbama apie statistinį priežastingumą – juk kvantiniame pasaulėvaizdyje papildomumo ir neapibrėžtumo dėsniai nebeleidžia kalbėti apie objektyvų, subjekto neįtakojamą eksperimento atlikimą. Mokslui galutinai paaiškėjo, kad subjekto – objekto atskirumas yra iliuzija. Holistiniam mąstymui atsiveria tradicinės dualistinės – apreiškimo religijos (krikščionybė, judaizmas, islamas). Vis labiau silpnėja jų dualistinis – gamtiškumo ir antgamtiškumo skirties akcentavimo – pobūdis ir vis labiau išryškėja  jų ezoterinis, mistinis pagrindas, ant kurio šios religijos ir rymo, ir iš kurio jos semiasi savo stiprybę. Krikščionybė vis labiau demokratizuojasi, atgimsta įvairios ankstyvosios krikščionybės gnostinės koncepcijos. Vis įvairėjantis ir gilėjantis  bendravimo su dieviškumu patyrimas tampa vis platesnių tikinčiųjų masių nuosavybe. Taip pat ir judaizmas turi gilias mistinės koncepcijos – kabalos – tradicijas, o islame ir toliau išlieka sufijiškas patyrimas.  Visos šios mistinės srovės, koncepcijos, teorijos, mokymai ir patyrimai pagrįsti sakraliniu monistiniu pasaulėvaizdžiu, kuriame  žmogiškasis „aš“ yra neatsiejama Būties dalis, turinti galimybę bet kada mistiškai – dvasiškai ir intelektualiai - susivienyti su savosios asmeninės – ir tuo pačiu visos Būties – centru.  Tokiame pasaulėvaizdyje materialusis būties lygmuo laikomas tik vienu  iš daugelio būties lygmenų, o svarbiausia, nesunkiai įtakojamu sąmonės.  Integrali tokio pasaulėvaizdžio dalis – pasaulių daugio idėja. Visa Būtis yra užpildyta daugybės sąmoningų būtybių apgyvendintų pasaulių, kurie, tiesa, yra skirtinguose būties lygmenyse, todėl pasiekiami, prieinami tik atitinkamam lygmeniui atsivėrusių būtybių sąmonei. Kiekviena būties dalelė turi sąmonę, nors, žinoma skirtingo lygmens ir laipsnio. Mat egzistuoja būties hierarchija, taigi ir  sąmonės laipsnių hierarchija. Augalo, medžio, akmens sąmoningumas mažesnis nei žmogaus, tačiau jis yra, todėl ir su šiais gamtos objektais galima užmegzti asmeninį kontaktą.  Žemė taip pat gyva („Gajos“ teorija). Apskritai su kiekviena Būties dalele galima turėti subjektyvų („aš – tu“) ir objektyvų santykį. Holistinio mąstymo apraiškos  labai ryškios ir kitose žmogiškosios veiklos srityse. Nuo XX A. pabaigos labai įtakingi įvairūs ekologiniai judėjimai ir projektai. Žinoma, tai turi objektyvų pagrindą: ekologinę situacija sparčiai blogėja visoje Žemėje, o kai kuriuose regionuose ji tapo kritiška. Psichologijoje galutinai įsitvirtino giluminė psichologija. Joje vis stipresnes pozicijas užkariauja žmogaus dvasinį pasaulį realiu laikančios jos šakos - analitinė psichologija (siejama su C. Jungo vardu), humanistinė psichologija (A. Maslow), transpersonalinė pasichologija (S. Grofas, K. Wilberis). Abstracionistinis menas, atsisakydamas antropomorfinių vaizdavimo formų, taip pat prisideda prie  naujosios sąmonės plėtojimo.

Socialiniai – politiniai pokyčiai žmonijoje taip pat, kad ir prieštaringu būdu, prisideda prie holistinės mąstysenos ir žmonijos vienijimosi aukštesniame – noosferos - lygyje. Štai, kad ir komunistinės utopijos įgyvendinimas XX a. amžiuje (1917 – 1991). Komunistinio totalitarizmo amžius – kad ir iškreiptu būdu taip pat išreiškė žmonijos viltį susivienyti, pasieti jų giliausių siekių – jos kūrybingumo pripažinimo ir išlaisvinimo, visuotinės meilės ir materialinio gerbūvio  - realizavimo.

Vis dėl to, kartu su sąmoningumo augimui mes stebime ir regreso, destrukcijos, galinčios atvesti žmoniją į pražūtį apraiškų. Ateitis nėra apspręsta, determinuota tik gėriui. Todėl reikalingos nuolatinės pastangos siekti žmonijos susivienijimo visuotiniame gėryje. Tačiau ir šios vienijimo pastangos panaudojamos egoistiniams atskirų žmonijos grupių interesų realizavimui. Kiekvienas idealas gali būti iškreipiamas. Vyksta kova tarp šviesos ir tamsos. Ir vis dėlto sąmonės pokyčiai akumuliuojasi. Žmonija artėja prie kritinio savo ligšiolinės patirties įvertinimo, kuris pasireikš naujomis žmonijos ateities gairėmis, nauja filosofija, nauja morale, naujųjų laikų žmonijos mokymu, kuris tam tikromis korektūromis skirtingose tautose ir religinėse grupėse, bus priimtas visos žmonijos. Taip prasidės nauja žmonijos istorijos era - Kristaus era. Tiesa, galbūt tik po apokaliptinio gėrio ir blogio jėgų susidūrimo.

Rodyk draugams

Pasaulio ateities scenarijai

2017-03-04

Tad kokie pasaulio ateities scenarijai? Kas laukia pasaulio? Teoriškai galimas nepaliaujamas technologinis vystymasis. Tačiau tam prieštarauja kuro ir kitokių išteklių mažėjimas, ekologinės aplinkos prastėjimas, ekologinės krizės ne viename žemės kampelyje, socialinės ir nacionalinės įtampos augimas, taip pat įtampos augimas tarp globalių pasaulio „veikėjų“ – tokių kaip JAV, Kinija, Rusija, Indija ir kiti. Pasaulyje esant sukauptoms didžiulėms masinio naikinimo ginklų atsargoms, tarp jų kilus karui ir peraugus į pasaulinį karą, žmonijai gali iškilti didžiulis pavojus. Katastrofiško scenarijaus galėtų būti išvengta, jei žmonijai imtų vadovauti žmonės suvokiantys bendrus visos Žemės interesus, jei būtų atsisakyta siaurų, egoistinių grupinių siekių ar jie būtų bent minimalizuoti. Tokie žmonės galėtų pakeisti žmonijos mąstyseną holistinės pasaulėžiūros linkme. Jaunosios kartos švietimas ir masinės informacijos priemonės galėtų iš esmės pakeisti žmonių požiūrį į žmogaus vietą kosmose. Jeigu būtų įsisąmonintas visatos vieningumo principas, žmogaus dvasinis pradas,  sąmonę turinčių būtybių buvimas visame universume, būtinumas įsijungti į šią būtybių hierarchiją savo kuriamąja veikla, žmonijai atsivertų visiškai naujos galimybės. Būtų atvertos naujos – neišsenkančios, atsinaujinančios – energijos rūšys, būtų suvokta milžiniška sąmonės galia – galimybė keistis idėjomis mintimis, regėti per atstumą, manipuliuoti materija – formuoti daiktus ir pan. Būtų plėtojama intuicija. Nepalyginamai padidėtų komunikacijos galimybės ir kartu mokslo efektyvumas,kas vėlgi prisidėtų prie gerbūvio kilimo. Tačiau kokios galimybės, kad tokie žmonės ims vadovauti žmonijai? Ar nebus taip, kad valdžią pasaulyje perims siaurus egoistinius nacionalinius, religinius  ar kitokius interesus atstovaujančios grupės/grupė ir nuves pasaulį pražūties keliu. O tokios grupės  galia būtų milžiniška šiuolaikinės technologinės pažangos sąlygomis. Tokia turtingiausių ir įtakingiausių žmonių grupė per savo statytinius galėtų pamažu perimti savo kontrolėn visas valstybes ir visuomenės. Fantastinių romanų autoriai apie tai yra daug rašę. O ir Dž. Orvelo „1984 – ieji“  kas žino ar tik romanas. Įsivaizduokime tik – visuotinis sekimas per palydovus, mobilius telefonus, kiekvieno žmogaus kūne įmontuotus daviklius, kompiuterių videokameras. Davikliai žmogaus kūne („čipai“) kartu būtų ir leidimai įsigyti maisto produktus, būtiniausius pragyvenimui daiktus, gal net kvėpuoti. Dabar jau esama galimybių mažinti arba didinti žmogaus intelektualinius sugebėjimus, kontroliuoti ir net iš dalies nuspėti mintis, veikti nuotaikas, įdiegti vienokius ar kitokius norus, sukelti manijas. Kai kurie fantastai savo romanuose rašo apie galimybes kuriame nors konkrečiame rajone keisti klimatą, sukelti sausras, žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus. Be abejo, tokių veiksmų dėka didesnę žmonijos dalis būtų pavergta. Jei nenorima atsidurti tokioje situacijoje, visam tam reikia užkirsti kelią. Tam žmonės turi ugdyti savo sąmoningumą, suvokimą savęs kaip dvasinių – vadinasi, begalinių savo galiomis - būtybių. Reikia ugdyti savo valią, atsidavimą bendram tikslui, intelektualinius ir fizinius gabumus. Bet to neužtenka: dar reikia ryšio su aukštosiomis būties sferomis, jų įsikišimu reikiamu metu.

Jeigu žmonės suvoks, kad mirties nėra, iš esmės pasikeis jų gyvenimas. Visos žmonijos gyvenimas pasikeis. Tada jie klausys savo vidinio balso. Tada jie turės ryšį su visatos jėga ir jiems nebereikės valstybinės valdžios, valstybinių struktūrų. Štai kodėl slepiama informacija apie tai, kad mirties nėra. Bijoma prarasti valdžią, įtaką žmonėms. Štai kodėl visi, kurie bando atskleisti šią tiesą, kurie kalba apie valdančiųjų pastangas kontroliuoti gyventojų mąstymą ir elgesį sau palankia kryptimi, kurie kalba, kad yra galimybės patiems bendrauti su kosmosu, persekiojami, net žudomi. Kita vertus, niekada nebus absoliučiai nesudrumsto santykio su Visatos jėga - juk neaišku ir kas gi ta „visatos jėga“. O tai juk ištisa būtybių hierarchija, pradedant tomis, kurios yra mūsų  dvasinio išsivystymo lygyje ir baigiant  žymiai žemesnėmis už mus ar žymiai aukštesnėmis. Visos jos daro įtaką mus. Mums reikia žinoti, su kuriomis iš jų ir kokio pobūdžio santykius turime palaikyti. Kalbant apie žmonijos ateitį, būsimąsias visuomenines, socialines, politines struktūras, galima būtų manyti, kad po stipraus sukrėtimo (pasaulinio karo?) vis tiek neišvengiamai bus prieita prie santykio su savo (visatos) vidinė jėga demokratizacijos ir išplėtimo. Jei dabar įvairaus pobūdžio santykius su ja turi tik nedidelė žmonijos dalis: įvairūs ekstrasensai, charizmatiški įvairių religijų dvasininkai, šiaip intuityvūs žmonės, tai platesnės apimties santykis su vidine jėga po minėto sukrėtimo turės tapti norma daugeliui žmonių. O jei taip, daugelis visuomeninių – valstybinių struktūrų taps nebereikalingos. Pav. jei žmonės pajėgs mintimis išsikviesti medicinos pagalbos ekipažus, taps nereikalingas greitosios pagalbos dispečerių darbas. Galbūt kai kurio pobūdžio nusikaltimai – pav. nužudymai ar vagystės taps nebeįmanomos apskritai – tiek dėl išaugusio žmonių sąmoningumo, tiek dėl visuotinio gerbūvio – kam vogti, jei bet ką materialaus gali gauti ir taip?

Rodyk draugams

Kelios mintys apie žmonijos bendros ateities prielaidas

2017-03-03

Esama pačių įvairiausių religijų, mokymų, pasaulėžiūrų, ideologijų, dvasinių pasiūlymų. Reikia atrasti bendras tendencijas, tiesas, kurios yra esminės, svarbiausios dabarties žmogui, tiesas, kurios savaime veiktų protą. Tokios tiesos turėtų išplaukti iš žmogaus psichologinės struktūros. Tai gelminės, esminės naujos konsteliacijos, turinčios žymėti žmonijos perėjimą į naują epochą, kurioje labai sumažės išorinių normų nustatymo institucijų, o svorio centras bus perkeltas į pačią žmogaus (vadinasi būtybės, kuri yra atvira Būties prasmei) prigimtį – ne vienpusiškai šiapusinę, o jos aukščiausių lygmenų, leidžiančių atsiverti tokio pat lygmens Būties sferoms. Iš įvairiausių dvasinių mokymų reikia išseparuoti tai, kas neabejotinai tikra. Neurologijos, gelminės psichologijos, lyginamosios religijotyros, mitologijos, filosofijos pasiekimai liudija, kad tokių pamatinių, bendrų visiems žmonėms mąstymo elementų esama.

Rodyk draugams

Šiandieninė katalikybė Lietuvoje

2017-02-28

Mes galime nubrėžti kelias katalikybės trajektorijas šiandieninėje Lietuvoje: liberalioji katalikybė, tradicinė katalikybė ir tautinė katalikybė. Pastarosios dvi šiandieninėje Lietuvoje glaudžiai susijusios. Tradicinė katalikybė – tai senoji tridentinė katalikybė, netrikdomai gyvavusi iki Vatikano II Susirinkimo – ekskliuzyvi ir netolerantiška. Organizaciniu požiūriu ji negausi, tačiau jos įtaka pastaruoju metu auga, didėjant katalikų visuomenės poliarizacijai. Tautinė katalikybė atstovaujama ambicingų politologų ir kitų sričių mokslininkų kovoje su liberalizmo ideologija ir jos besilaikančiomis politinėmis ir ideologinėmis grupėmis, pastaruoju metu naudojasi tradicinės katalikybės vėliava. Liberalioji katalikybė tarp katalikų intelektualų populiariausia ir įtakingiausia, stipriai atstovaujama masinėse informacijos priemonėse. Realiai susidūrimas vyksta tarp tautinės katalikybės atstovų, savo vėliava pasirinkusių tradicinę katalikybę, ir liberaliosios katalikybės atstovų. Konfrontuojama dėl šalies ekonominio modelio, santykio su Europos Sąjunga ir Lietuvos savarankiškumo lygio, Lietuvos praeities vertinimo, dėl šeimos modelio ir kitais klausimais. Tautinės katalikybės atstovai pasisako už socialiai orientuotos rinkos modelį, kuo didesnį Lietuvos savarankiškumą (net iki Lietuvos išstojimo iš Europos Sąjungos), o taip pat už etnolingvistinės, lietuvių kalba pagrįstos, lietuvių tapatybės išsaugojimą. Šiuo, paskutiniuoju klausimu, vyksta intensyvi diskusija istorijos baruose. Liberaliosios katalikybės atstovai etnolingvistinės tapatybės nelaiko vertybe. Jie remia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais susiklosčiusį tautinių santykių modelį kaip idealą. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiklostęs lietuvių tapatybės modelis jiems atrodo taisytinas. Jie – už polilingvistinę Lietuvos ateitį. Ir tai suprantama, nes liberalūs katalikai visokeriopai palaiko kuo gilesnę Lietuvos europinę integraciją, kuo gilesnį vakarietiškų vertybių perėmimą, globalizaciją, atvirumą, įvairialypę kaitą. Jie akcentuoja Bažnyčios globalumą. Tuo tarpu tautiniai katalikai visais šiais klausimais yra griežti tradicionalistai. Jie pasisako už tradicinę šeimą, tradicinę gyvenseną, atsargumą priimant pabėgėlius, tautinių valstybių išsaugojimą. Matome du katalikų tipus: vieni  griežti  konservatoriai, besilaikantys per amžius nusistovėjusių vertybių, kiti – progresistai be ribų. Konservatoriai vadovaujasi statišku pasaulėvaizdžiu, kurį jiems paaiškina Tomo Akviniečio mokymas, progresistai – kintančiu, evoliucionuojančiu pasaulėvaizdžiu, tačiau daugiau  pabrėžiančių socialinį kaitos aspektą. Taigi, vieniems trūksta pasaulio evoliucijos, kaitos matmens įžvalgos, o kitiems – vertybinio stuburo. Gaila, Lietuvoje kol kas dar nesama sąmoningai suvoktos, įsisąmonintos kaitos, pasaulio evoliucijos supratimo. Tam reiktų žinoti evoliucijos dėsningumus bei ją atitinkančias vertybes. Dar nesubrendome visuminei, organiškai, holistinei katalikybei, kaip amžinajai katalikybei šiame pasaulio raidos etape.

Rodyk draugams

Krikščionybės savitumo ontologinis pagrindas

2017-02-27

Jeigu mes sutinkame, kad ekskliuzyvizmu (išganymas galimas tik būnant Katalikų Bažnyčios nariu) ir dualistine būties samprata (gamta - antgamtis, dvasia - materija) pagrįstas krikščionybės modusas neapsprendžia jos esmės, tokiu atveju reikia pabandyti išsiaiškinti kur glūdi jos savitumas. Tarp “šio pasaulio” ir “ano pasaulio” nesant griežtos ribos (nebūties sferos), neišvengiamai tenka vadovautis vadinamuoju panteistiniu pasaulėvaizdžiu. Krikščionims tai - žodis - baidyklė. Tačiau jo nereikia bijoti. Juk ir tradiciniame katalikų mokyme Dievo malonė taip pat persmelkusi visą kūriniją. Garsaus krikščioniškojo evoliucionizmo teorijos autoriaus Teilhardo de Chardino šalininkai Dievą bando įsivaizduoti kaip evoliucijos proceso pagrindą. Tačiau statinės filosofijos (pav. tomizmo) požiūriu tai tas pats panteizmas, nes Dievo ir kūrinijos vis tiek neskiria “nebūties sfera”, vadinasi, tėra vienas kontinumas. Tačiau proceso filosofijos požiūriu jokios stabilios”objektų” tapatybės ir negali būti. Tapatybę gali turėti tik visas procesas, vadinasi  galiausiai tik pats Dievas (ar kaip proceso filosofijos šalininkai pasakytų - pagrindas). Tiesa, jie vis tiek bando skirti Pagrindą (Dievą) ir jo pagrindu besivystančią kūriniją, tačiau mes suprantame, kad giliąja prasme tai nepagrįsta. O vis dėl to Dievo ir kūrinijos (likusios būties dalies) dualizmas išlieka, tik kiek kitokiu pagrindu. Apskritai baimintis panteizmo nepagrįsta. Juk bet kuriuo atveju būtis gali būti tik viena, taigi, apimanti ir Dievą kaip Absoliutą bei galios centrą ir visa kita. Tačiau bet kuri atskira būties dalelė negali būti ir niekada nebus Absoliutu. Vadinasi, visada bus atskira būtybė (pav. žmogus) ir kitas (Dievas, Absoliutas). Dar svarbiau, kad tas kitas reaguoja į atskirą būties dalelę, kontaktuoja su ja, vadinasi, turi asmens savybes. Štai čia slypi vienas svarbiausių krikščionybės išskirtinumo bruožų - Dievo personalumas. Daugelis kitų, ypač Rytų, religijų yra impersonalios. Tačiau ir vėlgi nėra taip paprasta, nes holistinės pasaulėžiūros kontekste žmogus mistiniu lygmeniu gali užmegzti kontaktą su bet kuria būties dalele (nebūtinai tik biologine). Tai priklauso tik nuo žmogaus jautrumo būčiai. Jei taip, reiktų papildomų sąlygų Dievo personalumo ypatingumui nusakyti. Be abejo, jo ypatingumas slypi tame, kad Būties centras filosofiškai yra būtinas - juk turi likti kas nors pastovaus amžiname kintamume. Turi likti būties “pagrindas”. Tačiau santykis su šiuo būties centru visada neapčiuopiamas, mistinis, pasireiškiantis per kitų būties sudedamųjų dalių prigimtį ir santykio su kitomis būties dalelėmis prigimtį (raiškos dėsningumus). Iš esmės Būties centras turėtų pasireikšti per tam tiktą būties sudedamųjų dalių sąveikos kodą, vadinasi, jį nusakantį skaičių, garso toną, gaidą, jausmo intensyvumą, spalvą ir pan. Tai tam tikra spalva spalvų paletėje, gaida melodijoje, tonas garsų eilėje, skaičius jų aibėje… Koks tada būtų krikščioniškasis kodas? Paprastai sakoma - meilė ir ja pagrįstos vertybės. Tačiau kokią ontologinę reikšmę ji turi, ne taip lengva pasakyti.

Rodyk draugams

Įspūdžiai, pavarčius Carlo Gustavo Jungo “Raudonąją knygą”

2017-02-26

Visada žinojau, kad Jungas - gnostikas ir mistikas, bet dabar, turint savo rankose jo knygą “Raudoniji knyga”, tai akivaizdu. Leidykla “Margi raštai” padovanojo lietuvių tautai didžiulį lobį. Tik 2002 m. Jungo palikuonių  bendrija pagaliau sutiko su šios knygos išleidimu. Pirmą kartą ji buvo išleista 2009 m. vokiečių kalba. Nuo tada ji  išleista ir daugybe kitų kalbų. Toliau sekančios pastabos - tik knygos pavartymo rezultatas. Tokią knygą skaityti reikia pasiryžimo, pasirengimo, tinkamų sąlygų. Jos negalima skaityti paviršutiniškai. Į ją reikia pasinerti.

Kas tai per knyga? Kokia šios knygos esmė? Tai literatūriškai apdoroti Jungo eksperimento, atlikto su savimi pačiu ir trukusio nuo 1913 iki 1930 m. užrašai su komentarais ir paaiškinimais. Jungas išdrįso pasinerti į savo pasąmonę. Jis analizavo pasąmonės turinį - vaizdinius - kurie išnirdavo į jo sąmonę. Kaip tai vykdavo? Jis užsidarydavo vienas savo kambaryje ir tyloje klausydavo tai, ką išgirsdavo savyje ar pamatydavo. Matytus vaizdus jis užfiksuodavo ir piešiniuose (taip pat ir mandalose). Jis balansavo ant išprotėjimo ribos. Jį užvaldydavo galingos vizijos. Pradžioje jis nesuvokė kokia šių vizijų reikšmė jam: ar jos atspindi jo vidinę būseną, ar skirtos platesnei žmonių bendrijai (pavyzdžiui Europai). Jos neretai pranašiškos. 1913  m. patirtose vizijose jis matė didžiules žmonų aukas, kraujo upes. Baiminosi, kad visa tai besiartinančios šizofrenijos požymis. Apie tai tų metų rugpjūčio mėn. skaitė paskaitą, o kitą dieną išgirdo apie prasidėjusį karą. Jam tarsi nukrito akmuo nuo krūtinės: jis suprato, kad jis išgyveno kolektyvinės (o ne savo asmeninės) pasąmonės turinį. Tai, ką jis tada matė, buvo artėjančio pasaulinio karo pranašystė. Visos tos vizijos ir audicijos - tai pokalbis su savo siela ir kitais pasąmonės veikėjais. Ir dar kelios detalės: akivaizdu, kad Jungas vadovavosi neoplatonišku, gnostiniu pasaulėvaizdžiu. Jam visa kyla iš pleromos ir į ją sugrįžta. Įdomu, kad Jungas  aktyviai dalyvavo spiritistiniuose seansuose, juos vertindamas kaip puikų psichoanalizės šaltinį. To ilgai trukusio eksperimento metu vykdavo įvairūs parapsichologiniai fenomenai - pav. be priežasties skambantys durų skambučiai ir pan. Tai, ką Jungas patyrė eksperimento metu ir užfiksavo šioje knygoje tapo jo analitinės  psichologijos išeities tašku.

Ką mums tai sako apie mus pačius? O būtent tai, kad visa tai, ką mes mąstome ir veikiame, yra apspręsta mus aplankiusių ir stipriau ar silpniau mus paveikusių vaizdinių. Būtent vaizdinių, o ne garsų ar sąvokų, nes garsai irgi iššaukia vaizdus, o sąvokos yra sąlygotos vaizdų, kurių vyraujantys, dominuojantys ir tampantys kolektyvinės pasąmonės dalimi (per komunikaciją - kasdienio bendravimo, literatūrinę ir kitokią), vadinasi tipiniais, užfiksuotais, sunormintais daugybės žmonių kartų, tampa sąmonės ir istorijos determinantais.

Rodyk draugams