Lietuvių tauta ir jos ateitis: mintys pamąstymui

Ką tik atšventėme Vasario 16 – ąją. Tai gera proga pamąstyti apie  tautiškumą, lietuvių tautą ir jos ateitį. Kas yra tauta (etnosas)? Tai žmonių bendrija, kuri turi savo kalbą, papročius, istoriją, mąstymą, kartais religiją, savitus rasinius bruožus, taip pat savo teritoriją, o svarbiausia – savimonę. Ne visi šie požymiai būtini, kad viena ar kita žmonių bendrija būtų laikoma  tauta (etnosu). Pavyzdžiui austrai kalba vokiškai, tačiau vokiečiais savęs nelaiko. Kodėl? Jie tapatina save su Habsburgų dinastija ir jos sukurta valstybe – senąja Austrija, vėliau Austrija – Vengrija. Be to, austrai – katalikai, o vokiečių didesnė dalis – protestantai. Austrams svarbi jų sostinės Vienos – didžiojo kultūros metropolio – muzikinė kultūra. Prisiminkim tik Vienos valsus ir tokius kompozitorius kaip Mocartas, Bethovenas, Štrausas. Štai šie dalykai apsprendžia austrų savimonę. Šveicarai kalba keliomis kalbomis – vokiečių, prancūzų, italų, retoromanų. Tačiau visi šie skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės priskiria save šveicarų etnosui. Jie didžiuojasi savo laisvės kovomis prieš senosios Vokietijos imperatorius, o jų simbolis – legendinis išsilaisvinimo kovų didvyris Vilius Telis. Airių absoliuti dauguma kalba ne airiškai, o angliškai. Tačiau  jie nelaiko savęs anglais. Kalbą airiams atstoja kiti tautiškumo požymiai - savita istorija, mitologija, religija.

Dabar pamąstykime šiame kontekste apie lietuvių tautą, jos praeitį, dabartį ir ateitį. Lietuvių tauta per beveik 800 metų nuo savo valstybės sukūrimo patyrė daug ir neretai tragiškų istorinių permainų. Per šį laiką Lietuva ne kartą vienaip ar kitaip susaistyta su kaimyninėmis valstybėmis ar prie jų prijungta. Daug šimtmečių nuo 1385 m. Lietuva politiškai ir kultūriškai buvo priklausoma nuo Lenkijos. 1387 m. lietuviai buvo pakrikštyti. Lietuvių tauta įsijungė į krikščioniškąją Vakarų civilizaciją, tačiau tarpininkaujant Lenkijai. Įsijungimas į Vakarų civilizaciją pareikalavo visiškai naujų lietuvių tautos kultūrinių formų sukūrimo. Jos buvo kuriamos Lenkijos pavyzdžiu. Visa tai privedė prie mūsų politinio elito – aristokratijos ir bajorijos – kalbinio ir kultūrinio sulenkėjimo. Susiformavo naujas lietuvių tautos tipas – litvinai - kurie didžiavosi esą lietuviais, tačiau kalbėjo lenkiškai, savo papročiais niekuo nesiskyrė nuo lenkų, o Lenkijos – Lietuvos valstybę laikė savo tėvyne. Jie narsiai gynė savo bendrą tėvynę nuo rusų XVII a.,o ir vėliau, po šios valstybės sunaikinimo, XIX a. sukilimuose. Tuo tarpu valstiečiai ir toliau kalbėjo lietuviškai ir laikė save tiesiog lietuviais. Įkvėpę laisvės oro po baudžiavos panaikinimo (1861 m.), jie nepanoro tapti nei lenkais, nei rusais (ką iš jų norėjo padaryti caro valdžia). Vietoj to jie panūdo plėtoti savo lietuvišką kultūrą. Ir jiems pavyko: jų sukurta Lietuvos Respublika rėmėsi lietuvių kalba ir savarankiška savimone. Bendros su Lenkija valstybės šalininkų nebuvo daug. Toks lietuvių tautos tipas (ateinantis iš amžių glūdumos) padėjo lietuviams atlaikyti ir sovietų okupaciją. Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. atvėrė vartus ir naujiems lietuvių tautos projektams. O gal projektą “lietuvių tauta” reiktų “uždaryti” kaip nesėkmingą? Kai kam kyla ir tokių minčių. Tik nuo mūsų pačių priklausys mūsų tautos ateitis.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras