Katalikybė – visuotinė ir amžinoji religija

Kad suprastume katalikybės vaidmenį istorijoje, mes turime suvokti, kas yra realybė. Realybė yra viena. Nėra „gamtinės“ ir „antgamtinės“ realybės. Tėra viena realybė, kurioje yra visi – ir žemiškais, ir dieviškais laikomi fenomenai (argi įmanoma įsivaizduoti kokią „sieną“ tarp vienos realybės ir kitos). Toliau: mes visi žinome, kad visa tai, kas mus supa - o ir mes patys - nuolat, nepaliaujamai kinta – auga, vystosi, nyksta, gimsta, miršta. Mus supančioje realybėje vyksta ir naujų dalykų atsiradimas, ir kartu senų, jau buvusių, nykimas, pasitraukimas iš realybės, t.y. iš mūsų suvokimo lygmens. Visatoje vyksta ir entropija, bet ir atsiradimas, naujų dalykų susiformavimas, esama tolydumo, bet ir diskretiškumo. Kas įgalina naujų dalykų atsiradimą, kodėl visa neišnyksta? Juk tai įmanoma tik tuomet, jei kažkas lieka pastovaus, nekintamo. Tas nekintamas dėl savo reikšmingumo gali būti pavadintas Būties Centru. Bet tai jokiu būdu ne kažkoks geografinis centras. Centras jis tik dėl savo nekintamumo. Tai ir yra tai, kas vadinama Dievu. Tada vėl prisiminkime, kad realybė tėra viena – negali būti dviejų, trijų ar keturių realybių. Jei taip, tuomet Dievas ir yra vienintelė realybė. Būtent toks krikščioniškas Dievas ir turi būti – absoliutas. Visa tai, kas yra, yra Dievuje kaip absoliute, tačiau skirtingu laipsniu (gerumo, tobulumo, stabilumo)  nutolę nuo Būties Centro, kitaip sakant, turi skirtingą dieviškumo „kiekį“ savyje. Dievas nėra „kažkas“ apčiuopiamo. Tai tėra tik tam tikra  santykių kokybė. Aukščiausias dieviškumas krikščioniška prasme charakterizuotinas kaip meilė – visapusiškas atsidavimas vienas kitam. Tai visiškos vienybės, net ištirpimo vienas kitame būsena, kurioje visi asmenys – atskiros monados – nepraranda savęs, o tik dar labiau save išskleidžia. Taigi, gali būti tik artėjimas į šią absoliučios Meilės – ir tuo pačiu absoliučios vienybės – būseną (Dievą), arba tolimas  nuo jos. Krikščionybė žmogaus tikslu skelbia būtent šią absoliučią meilę ir vienybę Dievuje. Visa tai, kas veda į šią vienybę – yra palaikytina, krikščioniška, turi savyje dieviškumo ženklą, o kas veda tolyn nuo vienybės, didina chaosą ir pasidalijimą – priešiška Dievui, taigi, kalbant senąja krikščioniška kalba – velniška, šėtoniška. Kita vertus ne bet koks vienybės siekimas yra dieviško pobūdžio, o tik toks, kuris veda į visapusišką asmenybės intelektualinių ir dvasinių galių išplėtojimą, sugebėjimą atsiverti kitiems ir tuo pačiu visos visuomenės intelektualinį ir dvasinį augimą, galiausiai užsibaigsiantį mistinės supervisuomenės – Kristaus kūno – susiformavimu. Evoliucijos pabaigoje žmogaus laukia Kristus – kosminis, Visatos, universalusis Kristus. Tai ir bus taip krikščionių laukiamas Antrasis Kristaus atėjimas, kuris reikš ir naujo Dangaus bei naujos Žemės atsiradimą. Jau dabar Dievo meilės dvasia  stumia pasaulinį procesą link absoliučios vienybės Kristuje. Artėja tas metas kai visų religijų išpažinėjai ir visos religijos susivienys tikėjime į Kristų  kaip savo Viešpatį ir tikrąjį Dievą, Absoliutą. Tai ir bus amžinoji katalikybė. 

Patiko (4)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras