Kas yra Dievas?

Amžina monoteistinių religijų problema: santykis tarp vardo ir juo žymimos realybės. Kas yra Dievas? Ar Dievas tai daiktas šalia kitų daiktų? Kokia Dievo “substancija”? Ar ji kuo nors skiriasi nuo ne Dievo “substancijos”? Kitaip sakant tai klausimas apie Dievo vietą realybėje. Jeigu Dievą mes įsivaizduotumėme šalia jo sukurtosios būties, tuomet Dievą tektų matyti kaip kitą būtį, greta tos, kurios dalimi mes patys esame. Tada iš karto iškiltų klausimas: o kaip gi tos dvi realybės sąveikauja vien su kita? Kur riba tarp vienos ir kitos būties? Ir kas ta riba galėtų būti? Tokia riba apskritai neįmanoma, nes kita būtis būtų tik kitokia būtis, taigi, tos pačios būties dalis. Jei taip, tai ir Dievas negali būti atskirtas nuo jo sukurtosios būties. Jis yra tos pačios būties dalis.  Žinoma, tada klausimas apie Dievo prigimtį gerokai komplikuojasi. Komplikuojasi ir klausimas apie “kūrimą”. Ką reiškia kurti? Mes galim įsivaizduoti puodžių, žiedžiantį puodą ir sakyti: štai yra kūrėjas ir štai jo kūrinys - puodas.  Tačiau krikščionybės dogma “ex nihilo” sako, kad pasaulį Dievas sukūrė iš nieko. Kas gi tas “niekas”? Koks “niekas” gali būti šalia būties, kuri, kaip mes išsiaiškinom, negali turėti ribų? Vėl grįžkime prie puodžiaus ir jo kūrinio - puodo - metaforos. Puodžius nekuria savo puodo iš nieko, o  iš molio. Ir puodžius, ir molis, iš kurio yra puodžius gamina puodą yra materija, tad tos pačios materialios  realybės dalis. Ar materija yra galutinis paaiškinimas? Ne, nes puodas savęs negali pagaminti. Jį pagaminti gali tas, kas turi turi tikslą pagaminti puodą ir galią šį sumanymą įgyvendinti. Puodžius turi šį tikslą ir valią šį savo tikslą realizuoti. Vadinasi, jis turi tokią savybę, kurios neturi molis ar jo iš jo pagamintas puodas - psichologinę arba dvasinę galią. Ar tai reikštų, kad egzistuoja dvi realybės - dvasinė ir materiali? Atsižvelgami į mūsų nagrinėtą pavyzdį mes taip galėtumėme manyti. Puodžius ir jo puodo pavyzdys tai lyg ir sakytų. Tačiau giliau paanalizavę šį pavyzdį mes nesunkiai suvoktumėme, kad ir vėl susiduriame su  ribų klausimu, dviejų būčių - dvasinės ir materialiosios - ribų klausimu. Jei šios realybės arba būtys yra iš esmės skirtingos (o tik tokiu atveju kiekviena iš jų ir užsitarnautų  būties vardo) jos negalėtų tarpusavyje sąveikauti. Kaip mūsų noras, mintis galėtų pajudinti mūsų ranką (materialų daiktą), jei mintis ir ranka du absoliučiai skirtingi dalykai? O vis dėl to mes žinome, kad mes panorime ir mūsų ranka pakyla arba nusileidžia, pirštai susigniaužia arba atsilaisvina ir pan. Jei dvasia ir materija būtų absoliučiai skirtingi dalykai, kokią prasmę turėtų krikščionių maldos prašant Dievo sveikatos. O vis dėl to mes žinome, kad krikščionys meldžiasi ir jų maldos išklausomos. Vadinasi, gilus jų troškimas, noras, malda daro stebuklus - išgydo ligas, t.y., sukelia materialius pokyčius žmogaus kūne. Vadinasi materija ir dvasia tėra tik dvi tos pačios realybės pusės, aspektai. Ir iš tiesų reiktų kalbėti apie dvasią - materiją kaip kardinalią būties “substanciją”. Grįžtant prie Dievo prigimties dar reiktų į mūsų svarstymus įvesti laiko kategoriją. Mes žinome, kad visa, kas egzistuoja, kinta, keičia savo formas. Mes taip pat žinome iš fizikos, kad laikui bėgant energijos, judėjimo impulsas mažėja, kol galiausiai visai išnyksta. Fizikoje tai vadinama entropijos dėsniu. Veikiant šiam dėsniui, visa galų gale turėtų apmirti, išnykti. Tačiau mūsų išgyvenama realybė mums to nepatvirtina. Ji mums sako, kad šalia entropijos pavyzdžių - mirties - egzistuoja ir gyvybė, gyvenimas, kuris nuolat atsinaujina. Mūsų stebima realybė greičiau mums kalba apie gyvenimo ir mirties reguliarią kaitą, ritmą, o ne apie nenumaldomą vienakryptį judėjimą mirties link. Tad kas garantuoja gyvenimą, išlikimą? Visatoje, kosmose, galų gale būtyje apskritai, turėtų būti kažkas, kas nekinta. Tai ir yra tai, kad daugelio religijų yra vadinama Dievu arba filosofiškai - Būties centru. O kadangi, kaip mes išsiaiškinom, tas nekintantis Būties centras - Absoliutas - negali būti kita būtis, jis gali būti nesuvokiama, bet filosofiškai būtina ir tik žmogaus širdimi priimama Būties dalis, jos mistinis centras.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą