Justinas Marcinkevičius ir tikėjimas

Justinas Marcinkevičius - mūsų garsusis poetas. Daug visko apie jį pasakyta šiais laikais. O ar mes žinom  kaip jis tapo poetu? Jei ne, perskaitykim  jo “Publicistinę poemą”, pirmą kartą išleistą 1961 m. Tai autobiografinė poema. Jis atspindi Marcinkevičiaus vidinę patirtį.

Dabar mėgstama sakyti: ateizmas buvo primestas, svetimas, neišreiškiantis mūsų tikrųjų siekių, troškimų poreikių. Daugumai - taip, bet ne Justinui Marcinkevičiui. Perskaitykim “Publicistinę poemą” ir pamatysim, kad apsisprendimas netikėjimui Dievu galėjo būti autentiškas, giluminis žmogaus apsisprendimas tikėjimui savimi, žmogumi, žmonija, tikėjimui realybe, kurią galima apčiuopti, pamatyti, išgirsti, o ne scholastinių protų sugalvota abstrakcija. Reikėjo įveikti savyje tą negyvą abstrakciją, neretai tesančią tik baimės konstrukcija ir kartais įvardijamą Dievu, nors iš tiesų tai tik begalinis Dievo – meilės, tiesos, gyvenimo ir šviesos – įžeidimas. Marcinkevičius drąsiai žengė šį žingsnį. Jis pasiryžo laisvei ieškoti gyvenimo prasmės, kurios, deja, nebedrįso įvardinti Dievu. Ar Marcinkevičius rado šią prasmę? Kas žino… Sužinosime tik patys perėję per amžinybės slenkstį…

Paklausykime Marcinkevičiaus:

“Aš jau turbūt užmiršau,

Kaip tariamas šitas žodis,

Nes jau septynioliką metų

Neturiu ko vadint šiuo vardu.

Septyniolika metų!

O ar buvo kadaise diena,

Kad nebūčiau ištaręs šio žodžio

Po šimtą ir dar daugiau kartų:

- Mama, valgyt!

- Mama, gert!

- Mama, šalta!

- Mama, skauda!

- Mama, bijau!

Ne, aš dar neužmiršau,

kaip tariamas šitas žodis -

Senas kaip gyvenimas

Ir amžinas kaip žmogus.

Nes kas man teliko?

Man teliko tik šitas žodis ir prisiminimai.

Aš paėmiau viską, kiek spėjau,

Iš pavargusių motinos rankų:

Jos akis ir jos būdą,

Ir tikėjimą šventą į dangų.

Nesurado ji dievo (taip pas Marcinkevičių) bažnyčioj,

Nors ieškojo kas sekmą dieną.

Ir ne dievas kabojo gryčioj

Ant aprūkusios sienos.

Kitą dievą jinai regėjo,

Užsimiršus maldoj bežodėj,

Ir visiems jį parodyt norėjo,

Bet pirmiausia jį man parodė.

Ir staiga - mano motina miršta!

Tu padėk jai ir mums, visagali,

Ir nukreipk savo baudžiantį pirštą,

Savo rūstųjį pirštą į šalį.

Jeigu tavo valioj žvaigždynai -

Vėjai, kalnai, vandenynai -

Padaryk, tegu miršta neapykanta,

O tegyvena meilė.

Jeigu tavo valioje žvėrys

Ir paukščiai, ir blogis, ir gėris,

Padaryk, tegu miršta melas,

O gyvena teisybė.

Jeigu tavo valioj dangus,

Pragaras, žemė, žmogus -

Padaryk, tegul miršta mirtis,

O gyvena gyvybė!

Kaip meldžiausi, ak, kaip aš meldžiausi, ‘Kad turbūt piktadėjai didžiausi

Būt išklausę tos mano maldos.

O motina mirė.

Aš išbėgau iš tvankios kamaraitės,

Kur oras, šviesa, daiktai -

Kur viskas buvo mirtis.

Ir nustebau:

Iškilmingai leidosi raudona saulė,

Dangum plasnojo lengvučiai debesys,

Giedojo paukščiai

Ir dainavo kaimyno piemuo.

Argi nieko neįvyko?

Juk aš regėjau mirtį.

Jos pilna tvanki kamaraitė.

Lyg didelis juodas paukštis ji sklando aplink mane.

Slėpkis, saule, už debesio ar už miško,

Nes palies tave juodu sparnu mirtis,

Ir tu mirsi.

Slėpkitės, paukščiai, palėpėse ir drevėse,

Nes pūstels  mirtis, ir jūs mirsit.

Paslėpk savo dainą, piemenie,

Nes po žemę vaikšto mirtis.

Bet iš lėto leidosi saulė,

Giedojo paukščiai,

Ir dainavo kaimyno piemuo.

Argi nieko neįvyko?

Ir aš prisiminiau dievą.

Jeigu tu sutvėrei meilę,

Tai kam tu sutvėrei neapykantą?

Jeigu tu sutvėrei  teisybę.

Tai kam tu sutvėrei  melą?

Jeigu tu sutvėrei gyvybę,

Tai kaip nenudžiuvo tavo rankos,

Kada tu kūrei mirtį?

Jeigu tu iš tiesų esi,

Ir esi visagalis, -

Tai padaryk stebuklą.

Leisk, kad šį vakarą

Atsikeltų mano motina

Iš mirties patalo.

Jeigu tu padarysi stebuklą,

Aš visą gyvenimą būsiu tavo vergas

Ir šlovinsiu tavo vardą.

Aš sugrįžau namo,

Nešinas karštu tikėjimu ir didele viltimi.

Kamaraitėje  moterys plovė mano motinos kūną,

Ruošdamos jį paskutinei  kelionei.

Aš žiūrėjau į jį -

tokį artimą ir tokį svetimą,

Išdžiovintą  ligos ir mirties iškankintą.

Aš žiūrėjau  į jį ir laukiau stebuklo.

Aš žiūrėjau į jį,

ant eglinės lentos pašarvotą,

Į pamaldžiai sudėtas rankas

Aš žiūrėjau ir laukiau stebuklo.

Buvo naktis. Išsiskirstė kaimynai,

Ir sumigo išsiverkusios seserys.

Prie lavono likau tik aš ir mirti,

Ir dvi žvakės.

Šit viena žvakė užgeso.

Apie ką aš galvojau?

Aš laukiau stebuklo.

Jei stebuklo nebus,

kol užges paskutinę žvakė, -

Tai bus viskas.

Ir žiūrėjau į žvakę,

Kaip žiūrima į paskutinę viltį.

Aš nugnybau jos dagtį,

kad ji taip greitai neliepsnotų,

Kad dievui užtektų laiko padaryti stebuklui.

Žvakė užgeso,

Ir sieloj nutrūko kažkas

Neįvyko stebuklo,

Mirė ne motina, o dievas.

Kai aš pažiūrėjau pro langą

rytuose raudonavo aušra.

—————————–

Motina!

Tik visai neseniai aš suvokiau jos mirties prasmę.

Dar tada, kai ji dievą regėjo,

Užsimiršus maldoj bežodėj,

Ir visiems jį parodyt norėjo,

Bet pirmiausia ji man parodė.

Ir, išmokius tikėti dievu,

Ji išmokė melstis tam dievui.

Ji išmokė  bijoti to dievo,

Ir savo mirtim ji mane išvadavo nuo dievo.

Gal ir gerai, kad neįvyko stebuklo.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

kaukas242017-02-11 23:20

Šios eilės rodo autoriaus ribotumą, ir nesvarbu, kad jaunas buvo. Manęs Marcinkevičiaus poezija niekada giliai nekabino, mačiau daugiau patoso negu talento. Tačiau gerbiu nuomonę tų, kurie mano priešingai.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras