Globaliosios Lietuvos projektas (II)

Dabartinė Lietuva – etninės, lietuviškai kalbančios, lietuvių tautos valstybė. Toks jos statusas įteisintas ir konstitucijoje. Tačiau globaliosios pasaulio visuomenės spartus kūrimasis ir pačioje Lietuvoje vykstančios identiteto ir demografinės  permainos vienareikšmiškai liudija, kad tokia Lietuva ilgai neišliks. Sprendžiant iš dabartinių Lietuvos kultūrinio ir politinio elito nuotaikų galimi trys Lietuvos ateities modeliai – tautinė (etninė, lietuviakalbė) Lietuva, litviniškoji (susikūrusi LDK vizijos pagrindu iš LDK dalimi buvusių šalių) Lietuva ir naujoji Lietuva (kaip tautų ir rasių, istoriškai neturinčių nieko bendra su Lietuva, kūrinys) - arba jų samplaika skirtingomis proporcijomis. Pirmu atveju ir toliau egzistuotų dabartinė nedidelė Lietuvos valstybė. Galbūt tokia Lietuva galėtų išlikti ir naujųjų jos gyventojų – nieko bendra su istorine Lietuva neturinčių tautų ar net rasių – pagrindu. Bet labiau įtikėtina, kad būsimosios Lietuvos teritorija bus nepalyginamai didesnė. Į tai nukreipia ir dabartiniame Lietuvos kultūriniame ir politiniame elite itin populiari Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vizijos pagrindu kuriamos Lietuvos idėja. Tokia Lietuva apimtų ir Baltarusiją. Galimas dalykas, į ją būtų įtraukta ir Latvija. Toks darinys atnaujintų keturis šimtmečius (nuo XIV a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos – 400 metų) egzistavusius valstybinius ryšius su Lenkija. Į tai nukreipia ir Vakarų pasaulio, kuriam priklauso Lietuva, geopolitiniai interesai - sukurti pajėgų Vidurio ir Rytų Europos valstybių bloką, galinti atlaikyti potencialią Rusijos agresiją. Milžiniška emigracija bei  stipri lenkų kalbos ir kultūros restauracijos Lietuvoje tendencija rodo, kad etniniai lietuviai jau artimiausioje ateityje nebeturės perspektyvų nulemti Lietuvos identitetą ir jos valstybinį statusą. Jį labiausiai lems pastangos atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, taigi, atsižvelgiant į demografinį potencialą, - dabartiniai baltarusiai. Numatant milžiniškus gyventojų persikėlimus, migracijas globaliame pasaulyje bei galimą kitų tautų ir rasių iš kitų žemynų žmonių atsikėlimą į Lietuvą, nesunku prognozuoti, kad tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis iš esmės pasikeis. Tad, galimas dalykas, būsimoji Lietuva bus kelių etnosų konglomeratas: etninių lietuvių (senlietuvių), latvių, litvinų (lenkiškai ir baltarusiškai kalbančių Lietuvos gyventojų) ir atvykėlių.

Etniniai lietuviai garantuotų būsimosios Lietuvos ryšį su jos baltiškuoju paveldu, senąja Lietuvos valstybe iki Liublino unija bei naujųjų laikų Lietuvos valstybingumu, litvinai savo egzistavimu užtikrintų istorinius ryšius su Lenkija ir ypač XVI – XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tradicijas, kai jie buvo viešpataujantis etnosas, o naujieji Lietuvos gyventojai  demonstruotų Lietuvos atvirumą globaliajam pasauliui. Būsimoji globalioji Lietuva galėtų vadovautis Šveicarijos pavyzdžiu. Šveicarų nacija apima skirtingomis kalbomis (vokiečių, prancūzų, italų, retoromanų) kalbančius gyventojus, kurie visi jie sudaro vieną naciją, turinčią bendrą istorinį likimą, tačiau iš atskirų etnosų, kiek skirtingai įsivaizduojančių Šveicariją. Panašiai ir būsimoji Lietuva galėtų susidėti iš skirtingų etnosų. Kiekvienas etnosas turėtų savą religinę ir švietimo sistemą, o taip pat  savą istorijos sampratą, net jei ši ir disonuotų su kitų etnosų istorijos vizijomis. Taigi tai būtų savarankiški etniniai vienetai, turintys visišką kultūrinę autonomiją, vienijami tik bendrą šioje teritorijoje gyvenančių tautų likimą įkūnijančios Lietuvos idėjos. Be to, tai sudarytų sąlygas ir etnosų konkurencijai dėl būsimosios Lietuvos etninio veido. Neabejotina, kad toks atvirosios Lietuvos projektas su taikiu etnosų sugyvenimu būtų tinkamas pavyzdys ir platesniam regionui ir būtų palankiai sutiktas pasaulio visuomenės.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras